Stoviu aš, lig liemens į pusnyną įbridus,
Vėjas laužo pajuodusias mano rankas.
Rodos, taip neseniai buvo paukščių palydos...
Kas nutūps ant viršūnės šiandieną man, kas?
Byra, krinta į sniegą nušalusios uogos
Tarsi skausmo mažyčiai raudoni lašai.
Vėtrų puotoje medis vienišius aš nuogas...
Savo paukščiui pavasarį lenksiuos: „Grįžai... „