Karalių dovana

Sužvilgo vėl šviesa
Ir įstabi mintis
Įsliuogia tartum voverė į lizdą:
– Karaliai atnešė akis
Per baltą sniegą
Nerimą ir viltį.
Yra šviesa!
Tikiu tavim, likime.
Bet, Dieve, nepadėki man,
Kuomet, pajautęs dangų širdyje,
Žvelgiau į pragarą
Ar nebūtį ir pyktį.
Važiuoja traukiniai.
Į dangų aerodromai kyla.
Žvelgiu toli, plačiai, aukštai
Trijų karalių dovanotomis akim!...

Tegu nebūna žodžių daug -
Išdegę pelenai, sukrito į krūtinę.
Tu man, likime,
Lyg šviesi Tėvynė,
Su dangumi dar truputį palauk!
Tegu smaloj dar neištirpsta
Žingsniai paskutiniai.

Žvelgiu į aušrą ir karaliai trys,
Lazda pagrąsę, prisimerkia ---
Važiuoja traukiniai,
Aerodromai kyla į padangę.
Jie man  - akis!
Aš širdį - jiems!
O Kasparai,
          Merkeli,
                Baltazarai...
Žinau, kaip skauda akmeniui,
Kai jo negirdi,
Bet Jūs gi -
Ir manos lemties karaliai.