Motina

Nakčiai besidaužant į duris,
Ji atodūsiu nupučia abejones.
Rankioja auksinius raktus,
Kiekvienam vaikui po vieną paslaptį
Išlygintą ir sulankstytą.
Ir taip kas rytą, kai saulės pribarstyta,
Šluodama slenkstį girgždesiu svaiginas.
Balta skara apgobia nuogus langus,
Pjautuvą rankoje dusina,
Vaikams išalkus vis atpjaunanti savęs.
Paupio kasas ji pina,
Suglosto vandens keteras.
O taip, ji Motina.
Vakarais tyliai prašanti:
„Nepamirškite manęs. “