Baltasis angelas (o gyvenimas turbūt labai gražus...)

Ji atsimerkė. Užuolaidos jau buvo atitrauktos, o pro balto lango kamputį nedrąsiai žvilgčiojo saulė.
Mergaitė stebėjo krintančius lašus.

- Ar jie ilgai gyvena?

- Ar jiems skauda, kai nukrenta žemyn?

- Ar juose yra bent gabalėlis upės?

- Ar jie turi mamas ir tėčius?

Ji suraukė mažą savo nosytę ir atrodė beveik susirūpinusi. Viskas aplinkui dar miegojo, tad mergaitė atsakė pati sau-  kvailute, visi turi mamas ir tėčius... Net didžiakė, padykusi kaimynų katytė nusižaidusi glaudžiasi prie mamytės...
Lašai krito vienodai ir monotoniškai. Cinkt... Cinkt... Cinkt...

- O gyvenimas turbūt labai gražus...
Mergaitė užsimerkė, nes garbanota galvytė sukosi ir svaigo. Kai užsimerki, skauduliokų bent jau nematai, pagalvojo ji atlaidžiai...
Cinkt... Cinkt... Cinkt...
Ji atsiduso ir žvilgtelėjo pro langą...

- Turbūt tam sode labai gražu. Jei aš dar truputį pagulėsiu, baltasis angelas leis ten pažaisti... Pasodinsiu ten vyšnios kauliuką... O jam neskaudės, kai turės išsipūsti iki didelio medelio?..

Mergaitė vėl atsisuko į lašus. Cinkt...

- Kaip gaila, kad jie turi keliauti tokia maža čiuožykla...

- O jei aš truputį ją pradaryčiau ir išleisčiau lašiukus ant grindų?.. Juk jas reikia palaistyti, tada sužydės...

Mergaitė įtempė savo laibas rankytės ir, kaip galėdama švelniau nutraukė mažą permatomą žarnelę...

Cikt! Cikt! Cikt!

Lašeliai krito ant grindų. Mergaitė pasilenkė pažiūrėti, ar jos jau žydi...

- Kaip šilta...

Kažkas pratisai čirškė... Į palatą įbėgo baltasis angelas, pasilenkė ir paglostė kaktą... Jo akys kažką sakė...

- Eisim sodinti žydinčio kauliuko?.. - norėjo pasakyti mergaitė, bet lūpos buvo tokios lengvos, kad vos pajudinus ji visa kilo aukštyn.

Mergaitė užsimerkė. O gyvenimas turbūt labai gražus.