Pasėjau

Vakar Dievą ant delno pasėjau.
Šešios snaigės suvilgė. Gal ašaros?
Nerašysiu ilgai – lig rugsėjo.
Lig dievakasio. Ne, nesilažinam.

Susirinks tuoj danguj mano mamos:
pasiklos ten žvaigždes ir į – išvartas.
Išravėtuos delnuos kalsis „amen“.
Tebūnie mano vardas neištartas. 

Tebūnie mano taškas į paukštį,
į birželį, berželį, į akmenį. 
Gal rašysiu lietum, liepai kaukšint, 
ir aplenksiu ant liepto dar akląjį.

Bus rugpjūtis, vaivorykščių karas.
Ir delnai ims niežėti į nuodėmę.
Palengvėsiu dievus tik išvaręs,
išlukštentom vagom apsinuoginęs,

išlukštentas, šventai iškapsėjęs.
Mano kūdikius piemenys varosi.
Vakar žvaigždę ant upės pasėjau:
pasigauk žemupy per dievakasį.