ir [mano pasaka apie miestą]

Mano miestas iš šokoladinių plytų
su jausmo cementu
    iš naujo mintu
            tavo sapnais
  lyg kas nors galėtų išgydyti ir
    nuraminti nuo neatsakytų klausimų ir
tik tikrai atpažįstu draugus ir sapnus
          kurie pildosi ir tada dar būna aviečių ir
  tikrų apkabinimų ir laužo kvapas ir
      net būna jūra nes kaip galima sutalpinti jausmą
į šimtą trisdešimt du simbolius ir
        mintis į vieną lagaminą ir tada tiesiog sakyti
labas kaip tau sekasi ką šiandien veikei ir kokios norėtum arbatos.. 
  kokios spalvos tavo kojinės būna antradieniais ir
        tada tiesiog ir vėl paprastai  sapnuoti jūrą ir
pūsti muilo burbulus ir pasakoti tau apie mongoliją ir
          apie sapnų ir šypsenų dėsnius ir tada žinoti
    kad besišypsančios akys yra taip labai daug ir
tada aš ir vėl iš naujo pradedu sekti pasaką ir
            svajoju apie oranžinį katiną be vardo ir be adreso ir
be balenciaga rankinės nes man tikrai nesvarbu
          vardai ir tu tik turi patikėti, kad šitam mano mieste
  nebūna melo tik kartais kaimynai susirenka rūkyti pypkes ir
kalbėti apie politiką ir ekonomiką
                o nerimstančios namų šeimininkės tada rašo eilėraščius ir
    laukia, kol iš kiaušinio prasikals pilnatis ir
          visi žinos, kodėl užuolaidos žalios
  o orkaitės jau taip senai neuostė obuolių pyrago ir
tada kažkieno draugai mylėsis taip, lyg nebūtų rytojaus ir
            visi niekada nebepirks mandarinų džemo
  o tik apskritus klevo lapų formos sausainius aplietus šokoladu ir
            gerais jausmais ir traukiniai važiuos truputį lėčiau
  nuo stoties link stotelių ir bus truputį sunkiau atsisveikinti ir
kalbėti apie orą, šokolado fabrikus ir nebaigtus karpinius ir
            tada bus gražiausi pasaulyje išsipildymai ir
    neatspėtos dar mįslės užspaustuose delniukuose ir
                vaikai klausys mamų ir sakys ačiū prašau ir
  sekretorės nebijos priimti komplimentų
            o dainininkai nedainuos liūdnų dainų
                            ypač vakarais bet bus labai daug džiazo ir
      dar daugiau gėrio ir
                šypsenų dėsniai taip niekada nenustos galioti ir
    vienuolės rinksis žaisti domino miesto aikštėj ir
kalbėtis apie ledinukų spalvas, o
                vyrai niekada nepamirš savo žmonų gimtadienių ir
  visada prisimins kokios spalvos gėles parnešti ir
          žmonos nepavargs nuo ruošos ir
                          išmoks apie save ir viskas bus lyg
                  vakar pabaigus mokyklą ir
                  džiazas bus amžinas meilės prisipažinimas
                                  atsrastam draugui.