Lauktuvės iš pajūrio

akimirkas
prie jūros slenksčio
svaiginančiam laiko rūke —



nustebusį žvilgsnį virš
pasišiaušusios bangos keteros;

sumišusį su vėju balsą
žalioje smėlio audroj;

snūduriuojančias mintis sutemų
žvejo valty senoj;

lyg smilteles byrančius
tarp pirštų žodžius vakarykščius;

saldų kaip audrapaukštės
nuovargį po vienišu debesim;

ilgesį, lyžtelėjusį mūsų
vaiko pėdas, tarsi jūros puta —



spaudžiu delne,
kad pažadintų tavo
valandas,
kurios praranda mane...