Davė Dievas man

Į gyvenimą pro kreivus akinius)

Davė Dievas man Žemę be vandens,
Tegul troškulys sieloje gyvens.
Davė dar jisai dangų be žvaigždžių
ir prisakė man, jas pasėt turiu.

Davė Dievas man tūkstančius kelių,
Davė saulę dar, bet be spindulių,
Davė lopinėlį mėlyno dangaus,
Davė meilę didžią, nedavė Žmogaus.

Davė Dievas man daug gerų žmonių,
Tiktai nesupynė mudviejų kelių.
Davė Dievas man laimės labai daug,
Tiktai nepasakė, kaip ją prisišaukt.

Davė Dievas man saujon obuolių,
Ir adomus aš paviliot galiu...
Davė Dievas man proto tai nedaug,
Ir su šypsenėle tepasakė: „Auk! „

Dėjo  Dievas man kryžių ant peties,
Degė žiburėlį vidury nakties...
Skyrė Dievas man daug pilnų dienų,
Ir dėkoju jam, kad dar gyvenu.

Davė Dievas daug ir vis tiek mažai!
Juk neduoda tiek, kiek užsiprašai!