Aš visuomet būsiu svetima pati sau

„Iš mano ateities gelmių per dar neatėjusius metus visą mano apsurdišką gyvenimą nuodėjo tamsos dvelkimas ir šis dvelkimas  sulygino viską, ką man siųlė metai, nereliasni už mano išgyventuosius. Ką man reiškia kitų mirtis, motinos meilė, ką man reiškia jo Dievas, vienokie ar kitokie žmonių gyvenimai ir likimai, jeigu vienintelis likimas turėjo pasirinkti mane patį, o kartu su manimi milijardus išrinktųjų, kurie kaip ir jis sakosi esą mano broliai. “ Alberas Kamiu “Svetimi“

Tolimas, o kartu ir artimas kelias į man svetimą miestą... širdis netrokšta ten vykti, bet, visgi reikia... Širdžiai, malonus vaizdas, nukrypus žvilgsniui už autobuso lango, pakelėse pageltusiais lapais, medžiai atsisveikindami mojuoja man... kažkur leidžia vėjo šlamėjima į atubusą... prie manųjų ausų šnibžda jis: „mes lauksim tavęs sugryštant“.
Liūdesio pilnom akim skaičiuoju metus, tuos kartu ilgus, o kartu ir trumpus metus... kiek visko atsisakiau... kiek visko gavau... kiek, kuo, kaip, kada pasinaudojau gyvenimo man suteiktomis galimybėmis, džiaugsmais, jo turtais...
Galėjau turėti daug, bet mažai pasiemiau... atsisakiau... ir dėl ko... vienišumas mano širdyje prislopintas... nenoras būti viena... „atleisk gyvenime, pamiršau pati save, užsimerkiau stovėdama prieš tave, kad nesusigundyčiau tavo turtais, tavo malonumais... nenorėjau būti viena. “
Pasirinkau, gal klaidingą, gal gerą gyvenimo stilių... nesužinosiu, nes keisti jį jau bijau, nenoriu netekti to, ką gavau apsimetinėjimu, melu ir vaidybą... ilgas kelias nueitas, dar ilgas jis bus... pasirinkau jį... vargsiu... bet nebūsiu niekada vieniša, kad ir ne su tikrais savo širdžiai maloniais draugais... sau niekada nebusiu „aš“, nes aš visuomet busiu svetima pati sau...

„Gyvenimo tikslą ir jo siekimo kelius žmogus turi rinktis pats. Niekas žmogui negali įsakyti, kaip gyventi, netgi grasindamas mirtimi. “ Jaspersas 

Silpnumas mano gyvenime buvo dažnas... bijojimas būti viena, privertė atsisakyti daug ko, netgi savęs... Noras turėti draugų – sunkios vaidybos pamokų valandos...
Begalės ašarų pralieta vakarais savo susikurtam kampelyje... tarp keturių sienų... lyg šiol atmenu... kur neatminsi, jei lyg šiol nelaikau savųjų ašarų... Tais vakairais... liūdnaisiais vakarias, mano lūpomis kalbėdavo demonas – sukeldavo manąjam kambary keiksmažodžių audras... griauždavau save iš vidaus lyg tūkstančiai žiurkiu... kodėl nesugebu savęs parodyti, atskleisti savęs tokios kokia aš esu, kodėl pamirštu pati save ir nebeatpažystu savęs?..
Kiekvienai dienai besibaigiant aš klupiu ant žemės kamputyje, pasiėmusi savus užrašus, rašau dienos įspūdžius (turbūt tai mano dienoraštis) ir kiekvieną kartą savo jausmus, savo dabartinę savijautą išreiškiu trumpai, užrašydama kokį eilėraštį, ar sakinį...
Kasdieniai susitikimai su draugais... linksmybės – kurios turėtu pralinksminti ne tik kitus, bet ir mane pačią... naujos pažintys – gal tai į naudą... naujas spektaklis... draugai duoda daug, bet ir iš manęs daug ko prašo, tik nesugebu jiems savęs duoti tokios kokia esu...
Skaudžios valandos praleistos su draugais... dar skaudžiau, kai draugai keiksnoja tokio tipo žmonęs kaip „aš“, tokia kokia esu viduje, tokia kokia aš esu, kuria skandina mano veikėjas... Apsimetinėjimas prieš kitus, iš kitos pusės lyg pliusas prie prasto pažymio... jaučiuosi ne tokia vieniša, turiu draugų kurie manęs nepažysta, o ir aš po truputėli nebeatpažystu savęs...
Sau savaisiais poelgiais aš tokia svetima... kiekvieną akimirką lyginau su tuo kaip pasielgtu tikroji „aš“... bjauru... bet pasirinkau tai iš baimės...


„Vienatvė – kelias, kuriuo likimas veda žmogų į jį patį. Vienatvė – tai kelias, kurio žmogus labiausiai vengia. “ Hesė

Daugeli žmonių bijo būti vieniši... iš vienatvės žmogus gali net išprotėti... Gyvendamas savo, Dievo, paskirtą gyvenimo laikotarpį, žmogus gali pasirinkti vieną iš trijų galimybių:
1. užsidaryti savyje, bijoti kitiems pasirodyti koks esi ir būti vienišu, neturėti draugų, bijoti net paties savęs, bet būti savimi;
2. įtikinti kitus, kad tu esi toks kaip ir jie, pamiršdamas save, savo interesus, pomėgius, turėti begale draugų (kurių gal pats nemėgsi), bet nebūsi vienišas tik svetimas pats sau;
3. nebijoti nieko, nebijoti savęs ir būti tokiam žmogumi koks esi, nebijoti kitų nuomonių apie tave ir priversti kitus pritapti prie tavęs.
Esu didelė mergaitė, bet tokia silpna, kad net bijau pati savęs, savo šešėlio... nemoku kovoti už save, savo jausmus... esu stipri tik savosiose fantazijose, kur nebaisi vienatvė, kiti žmonės... Baimė būti vienai kaip pirštui šiam dideliam pasaulyje, privertė pasirinkti, man, tik man lengviausia pasirinkimą.... pasirinkau vaidmainišką gyvenimą... mano kelyje vien melas ir vaidyba...
Mano gyvenimas – tai nesibaigiantis spektaklis... taip įsijaučiau į savo veikėjo rolę, kad net pati tapau svetima sau... bjauriuosi savo elgesiu, savo netikromis mintis, netikrais iš lūpų liejančiais žodžiais kitiems... bjauriuosiu savo šypsena... kartais taip sunku nusišypsoti kitiems su sielvartinga širdimi... mano elgesys toks nepriimtinas man pačiai... šio spektaklio mano pasirinktas veikėjas žudo manąjį „aš“...
Gilūs apsvarstimai apie mane pačią... kas bus po keliatos metų, ar aš atsiminsiu kas aš dar esu, ar vakarais keiksiu save, savo poelgius, ar ne... ar gyvensiu savo veikėju?... Į šiuos klausymus atsakyti negaliu... abejonės vis dar kankina mane... sužinosiu po kažkiek tai praėjusių milijardus dienų...

„Kadangi žmonių gyvenimo sąlygos yra panašios ir jie vieni kitus mėgdžioja, susidaro apgaulingas įspūdis, kad jiems būdingos nekintamos, pirminės, nuo aplinkos ir gyvenimo sąlygų nepriklausančios sąvybės. “  Claude`as Andrienas Helvecijus

Kelias tuoj pasibaigs... išlipsiu iš autobuso ir teks žingsniuoti svetimo miesto gatvėmis į svetimą butą... keliatas mėnesių jau čia, bet vis dar nepriprantu... nauji draugai – netikri draugai... naujos spektaklio cenos...
Kartais pavargstu nuo apsimetinėjimu, nuo melo ir tos vaidybos, bet pasirinkau tokį kelią.. tokiu keliu turiu ir žengti...