Jau nebebus ...

Šiltais atodūsių lašais
Lyg pasaka iš rudenio arimų
Išnyra akys mėlyno akmens
Kaip vakar saulėj vėtrungė nurimus.

Širdy dangus, bet rankos tuščios
Nors žemė byra pelenais.
Kadais akis sūpavo upės,
Dabar -  tik vieniši krantai.

Dar kelias akmenim dabintas,
Dar šventas klevas amžinai
Kaip tėvas sups ligotom rankom
Ir uždarys glėby nūnai.

Ir nebebus nei liepos nei birželio
Tik gruodis vis į širdį kris.
Mintis viena ieškos kertelės
Kur pasislėpt ir nebegrįžt.

Vien senvagių mediniai uostai
Naktim pasaulį padalins.
Praeityje taip švelniai  skruostą glostys
O dabarty staiga sutings...