Dėl ko verta gyventi?

Jau esė tema man panaši į užuominą apie mirtį, o juk rašinys turi būti apie gyvenimą. Žodis „verta“ prišaukia tokią mintį. Ar tai ką mes vertiname turėtų tapti mūsų egzistavimo pagrindu? Ar yra kažkas tokio stabilaus, į ką galėtume orientuotis, laikyti vertybe ir dėl jos gyventi? Ne. Juk ne veltui sakoma, jog nieko nėra amžino. Taigi aišku, kad pavojingam, ar netgi savižudiška, įtikėti į kažką ir tai laikyti gyvenimo ašimi, nes galų gale mes visko neteksime ir virsime trąša našlaitėms.  Iškreiptas 21amžius bruka visiškai trumpalaikes vertybes (jei tuos dalykus galima taip vadinti) -silikoninės krūtinės, kalbantys klozetai, penkių minučių šlovė, dėl kurios galima išduoti artimą, bankuose besikaupiantys pinigai, kurių savininkai turistauja kosmose. Nuostabu, jei tokia vertybių nuostata žmogui išlieka visą gyvenimą. Toks asmuo miršta laimingas, nes jis ragavo tik grietinę, nugriebtą nuo pieno. Jis tikisi papulti į rojų kartu su „Playboy“ zuikučiu, kuris, yra galimybė, mirė ne nuo narkotikų perdozavimo, bet nuo realybės suvokimo. O kas lieka individui, kurio supuvusios šiuolaikinės moralinės normos netenkina? Griebtis meilės, tikėjimo? Šių mitų galiojimo laikas turbūt trumpesnis ir už silkių konservuose. Todėl vėl pasikartosiu-pavojinga gyventi dėl tokių dalykų. Turbūt kiek per daug čia nihilizmo. Gal jei rašinio tema būtų“Dėl ko gyvename? „ mintys kryptų pozityvesne linkme? Tokiu būdu dingsta žodis „vertybė“, kuris ir skatina atsižvelgti į dabarties pasaulį, taip atnešdamas tą pesimizmą. Taigi, gyvename dėl to, jog smalsu išvysti rytdieną-gal laimėsit milijoną, gal susituoksite septintą kartą, o gal tiesiog rasite konteineryje gabaliuką nesugedusios žuvies pietums. Čia situacija kaip serialuose-“to be continued“ ir mes visi laukiame kitos serijos, nes įdomu, kas bus toliau.  „Geriu piliules, nes bijau mirti“-taip sakė Škėmos „Baltos drobulės“ protagonistas Garšva. Ir Hamletas nepaliko šios ašarų pakalnės, nes nežinojo ką išvys amžiams užmerkęs akis. Šios ištraukėlės iškelia klausimą: „O gal mes tiesiog bijome mirti? „. Daržovėmis virtę senukai guli prijungti prie gyvybės palaikymo aparatų, nes jie juk trokšta pagyventi dar bent dieną! Kokia čia gyvenimo forma? Dar vieną parą pūti gyvam, priminti giminėms karčią jų pareigą-nukaršinti senolį? Kažkoks sadomazochistinis požiūris. Akivaizdu, jog tokioje situacijoje slypi tanafobija-baimė numirti, nes juk nežinai ar pakankamai meldeisi, jei paaiškėtų, jog pomirtinis gyvenimas egzistuoja.  Manau, jog man pavyko išreikšti savo nuomonę. Viliuosi, jog jūs ją supratote. Rašyti tokiu banaliu klausimu ir pačiai nesubanalėti nėra taip paprasta..