Festina Lente

Mes vis tampam tais paskutiniais-
renkam trupinius duonos riekės.
Mus vadins sakiniais šalutiniais
iš dar rašomos Žemės sakmės.
bet ne savo noru jais liekam-
visi skuba, o mes nesuspėjam.
Laikas mūsų, neduosim jo niekam,
net gyvenimo ilgio kirpėjam.
Kai visi pirmutiniai išeina,
mes ant kelių pašliaužiojam tyliai.
Po stalu randam pamestą dainą,
dar toliau - išlupti durų vyriai.
Paskutiniai juk tvarką palaiko
(jiems reik langus tvirtai uždaryti)
o pirmuosius juk taip greit nuvaiko...
Mes čia grįšim.
O... jie?
Bus matyti.