Geltonų plytų kelias

              Miegojau vienas palapinėje, nes visą vasarą svajojau kažkur pakeliauti vienas. Susitikti su savim ir savo baimėm akis į akį.

Senas pilkas golfas pavežė iki Rainių kaimo. Besileidžianti saulė žadėjo lietingą naktį ir saulėtą rytdieną. Taip pat kvietė priglausti jau nuvargusią galvą. Paėjėjęs keletą kilometrų miško keliuku radau tykiai tekantį ir nuostabiai paslaptingai saulėlydy atrodantį upeliuką, kuriame nusiprausiau prakaituotą veidą. Palapinę pasistačiau neaukšta žole apaugusioje pievoje, kiek atokiau nuo keliuko. Kalvos papėdėje dar vis lingavo seniai nešienauta žolė. Šokinėjanti ugnelė ir begalinis noras miego. Įsitaisau į šiltą patalą ir akis pramerkiu tik saulei patekėjus. Naktį taip ir nelijo. Išlindęs iš palapinęs didžiai pasirąžiau ir nubėgęs prie upelio godžiai geriu vandenį ir prausiuosi. Susipakavęs pakėliau akis. Toje pačioje aukšta žole apaugusioje pievoje stovi vyras, rankose laiko dalgį ir jį galanda. Užsimetęs kuprinę ant pečių einu jo link. Man beeinant jis lėtai brūkštelėjo per aukštą žolę o ji guldė savo ilgas garbanas ant dar drėgnos žemės. Priėjęs pasisveikinau, paklausiau ar nieko, kad čia pernakvojau. Šis tik atsisuko, pažvelgė į mane savo senolišku „plyškiu” veidu ir pasakė:
- Man tai nieko, miegot. Bet esi labai drąsus žmogus. Arba labai kvailas, kad išdrįsai čia miegoti.
Vėliau jis man paaiškino, kad ši kalva nuo senų laikų laikoma užkeikta čia nuolat dingsta žmonės, gyvuliai. Net seniausi ir drąsiausi aplinkinių kaimų gyventojai nedrįsta eiti juo temstant. Pasakojo, jog čia nuolat girdisi paslaptingas šaukimas, verksmas, šunų lojimas. Pasakojo, jog netoliese gyvenusi močiutė išprotėjo ir tai gali būti jos šauksmai. Bepasakodamas vyras nejučiomis dalgį užsidėjo ant peties, vėliau taukštelėjo jo kotą į žemė, pajaučiau kaip jis atsitrenkė į kažką kieto. Jis man pasakojo toliau. Šiek tiek pasislinkęs kotas į šoną man atvėrė į ką jis atsitrenkė. Tai buvo sena betoninė plokštė. Antkapis? Paminklas? Įsižiūrėjęs perskaičiau tai kas mane dar labiau sukrėtė. Netiesiomis ir apskilinėjusiomis raidėmis buvo parašyta ATA. Krūptelėjau. Vėliau vyras savo sena ir suskeldėjusia ranka parodė į pietus, ten stovėjo didelis medinis kryžius, pastatytas visiems, žuvusiems ir dingusiems čia atminti. Prieš eidamas miegoti lyg ir gerai apsidairiau, bet jo ten nepastebėjau. Padėkojęs atsisveikinau ir sparčiu žinsniu patraukiau plento link. Beeidamas atsisukau. Vyras dar tebestovėjo pasirėmęs į dalgį. Dar kartą krūptelėjau ir pasileidau vos ne bėgte. Jau uždusęs ėjau tuo pačiu miško keliuku, galvojau ką jis man pasakė. Nesupratau vieno dalyko, kodėl jis man tai pasakojo, kodėl niekas čia neina, kodėl visi bijo, o jis vienas vos prašvitus šienauja lauką, kuris šiemet veikiausiai dar nebuvo šienautas.

                  Ir tada aš supratau... tai buvo mano giltinė. Ryšium su „mjr” paskaita apie mirtį. Kodėl ji manęs nepasiėmė? Gal dar turiu nebaigtų darbų?

                  Aš jo veidą mačiau, bet jo nebuvo. Žinau, kitas kartas bus lemtingas.