Kvėpuok

Aš girdžiu kaip nakty pavargo pilki namai
Jiems tapo per daug ankšta, jie tiek daug žino
Už sienos tyloje vienas ir tas pats klyksmas
Ir šimtąjį kartą ratu kažkam vis kartoja:
Kvėpuok, kvėpuok, kvėpuok, kvėpuok...

Nepatikimos sienos betoninių statinių
Sugėrė į save pergalių ir pralaimėjimų skonį
Ir išspjovė visa tai tiesiai man į sielą, tiesiai tau į sielą
Niekur nepabėgsi nuo kaimyno ausies
Bet ji patikėk bus beviltiškai kurčia
Kai virš tavęs pradės burt ir kažkas tau vis kartos ir kartos:
Kvėpuok, kvėpuok, kvėpuok, kvėpuok!!!

Kvėpuok!

Aš nieko negirdžiu, aš užsikemšu ausis
Aš nieko nežinau ir man nieks nereikalingas!

Kvėpuok!
Kvėpuok!
Kvėpuok!