Dievo nėra

Žvelgdamas į pasaulį susimąstau: „kur yra Dievas? “. Ypač, kai man Jo labiausiai reikia.  Sunku patikėti Jo egzistavimu, vykstant nuolatiniams karams, begaliniams konfliktams tarp skirtingų rasių ir religijų. Kur Jis yra, kai motina žudo dukterį, o sūnus tėvą? Sau bandau atsakyti, patirdamas savąsias problemas, kai reikėtų pagalbos iš aukščiau, kai, rodos,  nebėra vilties ir visos mano svajonės, visi įsitikinimai pradeda griūti. Iškankintas šių klausimų bei ieškojimų, nuleisdamas rankas pareiškiu, jog Dievo nėra.
Paneigęs Dievą, galiu kuo ramiausiai visus reiškinius aiškinti mokslo ištirtomis ir aiškinamomis teorijomis, žmonijos patirtimi ir kitais žmogiškais ir paprastais faktais. Visata atsirado iš Didžiojo sprogimo, žmogus kilo iš beždžionės, vaivorykštė – tai paprasčiausi Saulės spinduliai, perėję per lietaus lašelius ir išsiskleidę į spalvinį spektrą. Viskas tampa taip paprasta ir paaiškinama. Niekur nebelieka jokio sakralumo. Tik faktai. Numetęs į šalį Bibliją ir pasiėmęs į rankas enciklopediją, žygiuoju per gyvenimą kaip kitokio supratimo pranašas, galingas ir viską žinantis.
Mėgaujuosi savuoju atradimu, kol vieną kartą suklumpu. Nebežinau, ką daryti, kaip paaiškinti nuojautą? Iš kur ji kyla? Kokios jėgos lemia žmogaus likimą? Kaip veikia pasąmonė? Kodėl sapnai kartais būna pranašiški ir t. t.? Savo naujojoje „gyvenimo knygoje“ į šiuos klausimus nerandu tikslių atsakymų. Vis rašoma: „negalima tiksliai apibrėžti“, „mokslininkai nesugeba atrasti tikslių paaiškinimų“. Tai priverčia mane suabejoti žmogaus neribotomis galimybėmis ir gebėjimu viskam rasti paprastus atsakymus. Todėl sugrįžtu prie tikėjimo klausimo.
Iš tiesų, kokią stulbinančią galią žmogui suteikia tikėjimas! Vieni nepalūžta sudėtingose situacijose, nes tiki, kiti randa gyvenimo prasmę, kai kurie paaukoja net savo gyvybę, nes taip pat tiki. Tikėjimas kažkuo, tikėjimas idealu, tikėjimas, kad viskas bus gerai, suteikia žmogui orumo, ištvermės, motyvaciją stiebtis į viršų ir skleistis, niekuomet nenustoti tobulėti ir nešti pasauliui gėrį bei meilę. Pagonys turi daugybę dievų, kuriuos garbina, budistai turi Budą (kaip dvasinio tobulėjimo idealą), islamistai – Alachą, judaistai – Jahvę, krikščionys – Jėzų Kristų. Daugumos religijų idealai yra arba žmonės - pranašai, arba dievai, arba vieni iš Dievo asmenų. Beje, kokia daugybė pavienių genčių tikėjimų, kurių skaičius yra nenustatytas. Įsigilinus į kiekvieną iš didžiųjų pasaulio religijų, galima pastebėti, kad tai bendrąja prasme susiję aukštesniųjų jėgų modeliai, skirtingose kultūrose įgavę vis kitokį pavidalą. Nors jas ir išskiria gana dideli skirtumai, randama bendra idėja: skleisti gėrį pasaulyje. Be abejo, pati tolerantiškiausia ir man artimiausia religija yra krikščionybė, kurios Dievą bandau surasti.
Toli nereikia ieškoti. Pakanka dar kartą atsiversti Bibliją ir į ją pažvelgti nauju žvilgsniu. Tol kol neigiau Dievą, mano protas ir mintys išsivalė nuo anksčiau susikūrusio požiūrio. Kvaila buvo suprasti kiekvieną Šventojo Rašto žodį paraidžiui. Atrodė, kad skaičiau eilinę pasaką, mitą ar kokį prasimanymą. Priešinausi angelams ir velniams (tokios būtybės negalėtų egzistuoti), visiškai nesuprasdamas, kad tikėjimo tiesa yra „tarp eilučių“. Nė vieno Biblijos sakinio negalima suprasti pažodžiui. Jį reikia analizuoti, aiškintis, ieškoti jo prasmės. Tiesiogiai suprasdamas Jėzaus posakį „jei tau trenkė per vieną žandą, atsuk ir kitą“, turėčiau tapti nuolankus, besistengiantis prie visų prisitaikyti ir neišsišokti. Kitaip sakant, kitų pastumdėlis. Tai netiesa! Mano manymu, Jėzus šiuo sakiniu skatina žmogų drąsiai priimti likimo duotus smūgius, išbandymus ir negandas. Todėl, įsigilinant į Bibliją, galima rasti neišsemiamą patirties, dorovės ir gėrio šaltinį. Atrasti naują Dievą, kurio pagalba lengviau gyventi.
Mano naujasis Dievas yra meilė, tolerancija,  geri troškimai, darbai, šypsena ir šiluma kitam žmogui. Tik tokiu būdu Dievas yra visur, Dievas yra tarp mūsų. Aš pats jį kūriu, nes juo tikiu ir suteikiu Jam savąjį pavidalą. Todėl bet kada galiu kreiptis į Jį, prašydamas patarimo. Dovanoju gerus darbus ir apgailestauju už savąsias klaidas. Jausdamas, kad prarandu Jį, galiu šauktis, Jam prieštarauti, o kartais net sušukti, kad Jo nėra, vien tam, kad vėliau atrasčiau. Bet niekuomet nenustoju juo tikėti. Nes tik „kvailys sau sako širdyje: Dievo nėra! “ (Ps 14, 1)