Duoklė lietui. Melancholija

Naktį pabudau nuo monotoniško lietaus barbenimo į stogą ir palanges. Tysojau lovoje aukštielninkas ir jaučiausi lyg Guliveris - toks didelis ir nepaslankus. Negalėjau pajudėti prislėgtas tamsos, užgriuvusios kartu su lietaus šuorais, saulės laida bei lipniais miego gniaužtais. Spoksojau į lubas, tyvuliuojančias kažkur ten - virš manęs, ir klausiausi lietaus melodijos: tylios, chaotiškos, nostalgiškos, liūdnos, gramzdinančios į apmąstymus... Klausiausi raminančio alsavimo, kokį gali išgirsti tik nakčia, kai nuovargis sugundo du žmones patalų glamonėmis, kurios užliūliuoja, apsvaigina ir nusviedžia sapnų ir nebūties karalystėn. Kartais iš ten grįžinėji tingiai ir labai nenoriai, iš paskutiniųjų stengdamasis nepaleisti tave ten lankiusių vizijų. Kartais su bauginančia jėga išsiverži į realybę, išpiltas šalto ir lipnaus prakaito, o galvoje iš bejėgiško siaubo klykia tūkstančiai bedančių burnų. O kartais tiesiog išnyri iš nebūties... Žinojau, kad tavo siela klajoja kažkur, o tavo bejėgis kūnas tysojo šalia manęs ir aš jaučiau nuo jo sklindantį nepaliaujamą šilumos srautą, apgaubiantį mane kartu su tamsa ir naktiniais garsais. Pasinėriau į prisiminimus. Mano apsnūdusi sąmonė klaidžiojo po klaidžius praeities labirintus be vilties kada nors sugrįžti. Praėjusių dienų vaizdiniai tai iškildavo visu ryškumu, tai blankdavo ir pamažu nykdavo, užleisdami vietą kitiems. Taip leidausi nešamas banguojančio prisiminimų srauto, atmiešto lietumi ir jos kūno šiluma. Jaučiausi saugus lyg kūdikis, besišliejantis prie meile ir pienu kvepiančios minkštos ir švelnios motinos krūtinės. Ir taip nesinorėjo galvoti apie kažkur vykstančius karus, apie kažkieno beprasmiškas mirtis ar alkio užkankintus žmones. Viskas plaukė į užmarštį. Vėl nejučiom įpuoliau į miego duobę. O už lango lijo lietus: Šaltas. Rudeniškas. Nostalgiškas. Monotoniškas. Liūliuojantis. Melancholiškas..