Duoklė lietui. Optimizmas

Šaunu kai lyja ir kai mėnulio blyną lyg figos lapelis žmogiškąją gėdą uždengia depresiški debesys. Šaunu net tada, kai nebeturi jėgų eiti iškėlęs galvą, merkiamas kiaurai prasiskverbiančio smulkaus lietaus, bloškiamo tau į veidą įsismarkavusio žvarbaus vėjo. Velkies gatve susigūžęs, susisupęs į peršlapusius rūbus ir tau per kūną teka atšiauriai šaltos vandens srovelės. Vis vien šaunu, nors ir keiki šį gamtos įsiūčio protrūkį ir įmanydamas sulystum į savo paties vidų, kad tik pasislėptum nuo žvarbos, šalčio ir drėgnos vienatvės. Šaunu, ir todėl velkies gatve, savo sunkiais batais drumsdamas vandens tėkmės ir telkšojimo harmoniją, užuot įlindęs į kokią laiptinę ir keikdamasis lauktum pragiedrėjimo. Tokiais momentais ypač stipriai pajunti namų šilumos poreikį. Ir tik tada gali tinkamai tai įvertinti. Visą mano esybę užpildo nuosavo kambario, kurio langai atsisukę į pušyną, vaizdinys. Augalotos, aukštos ir visad žalios pušys rėmina nedidelį ežerėlį, į kurį taip smagu žvelgti lyjant lietui ar ankstyvą rytą, kai jo paviršiaus nedrumsčia joks vėjo virptelėjimas. Mėgstu stebėt šį gamtos šedevrą, stebėt jo spalvų kaitą. Ryte ežeras atrodo toks tyras, nekaltai melsvas, dar atsiduodantis nakties vėsa, o pušys, išplėštos iš nakties tamsos pirmųjų saulės spindulių nusidažo pirmykštėm, ryto gaiva atsiduodančiom spalvom. Dieną visa tai įgauna ryškius, kontrastingus atspalvius, žvelgdamas gali išskirti menkiausią detalę. Tada gailiesi savo neišsiugdyto dailininko talento. Vakarop viskas pilkėja, liejasi, ežeras atrodo lyg juoda, neperžvelgiama bedugnė, o pušys - kaip niūrūs, tamsūs sargybiniai, saugantys pirmykštės gamtos grožio trapumą. Visa tai iškyla galvoje, pasinėrusioje permirkusių drabužių klostėse. Skubi namo-ten, kur tavęs laukia jauki aplinka, tavo žmogus, pilnas stiklas raudonai svaiginančio vyno, nerimstanti žvakės liepsna, vaizdas pro langą ir tylūs, niekuo neįpareigojantys pašnekesiai apie nieką. Apie tai ko nėra ar kaip turėtų neBūti. Apie tai, kas dedasi už mūro sienų ir šiapus. Apie tai, kaip smagu brautis per stūgaujantį, šlampantį vėją tikslo link. O kol kas-tik balos, griausmingas dangus, susikūprinusi figūra medžių paunksnėje, vėjas, taršantis plaukus, lapus ant šakų ir lietaus lašus. Skubu...