Egiptas. Dievai, kapai ir mokslininkai

Vartydama knygos „Dievai, kapai ir mokslininkai“ lapus, aš nejučiom užmigau. Kambary užgeso šviesos. Tapo tylu, girdėjos tik svirpliai. Įkyrus zirziantis uodas užšoko tiesiai man ant skruosto, ketino įlįsti į ausį, bet aš nieko nejutau. Sapnuose jau buvau Egipte.
    Pirmas vaizdas, kurį išvydau, buvo dievo Pta ir dievo Anubio figūros,  išraižytos šventyklos akmenyje  prieš kelis tūkstantmečius. Aš stovėjau ilgame tamsiame koridoriuje su  prožektoriumi rankoje. Švito. Pirmieji saulės spinduliai palietė dievų figūras. Jos atrodė rūsčios, didingos, bet draugiškos. Dievo Anubio akys buvo rimtos, nejudančios ir šaltos kaip pats akmuo. Įsižiūrėjau labiau, ir mūsų žvilgsniai susitiko.
    - Ko gi tu ieškai svečioj šaly, turiste? - prabilo jis. - Ką tikiesi pamatyti Egipte?
    - Noriu pamatyti viską, apie ką skaičiau knygoje - pastatus, piramides, Nilą . - ištariau apstulbus.
    - Tai prašau . - mostelėjo dievas ranka. - Eiki koridoriumi tiesiai, po to pasuk į kairę, dar paėjėk truputį, o  išėjus tavęs jau lauks kruizinis laivas. Tad pirmyn ir linkiu gerų įspūdžių.
  Taip ir padariau. Virpėdama iš susijaudinimo išėjau į lauką. Buvo puikus apyaušrio oras, kovo mėnuo. Žadėtasis kruizinis laivas laukė keleivio ant Nilo upės kranto. Taigi, ilgai nelaukus sėdau į jį, ir išplaukiau į kelionę.
    Pusryčiai laive buvo tiesiog puikūs. Ragavome jūros gėrybių, egiptietiškų saldumynų ir pilstomų vietinių alkoholinių gėrimų. Už nieką nereikėjo mokėti. O plaukiau net  5 žvaigždučių kruiziniu laivu, puoštu raudonmedžiu, marmuru ir vitražais. Stovėdama denyje mačiau nuo vėjo linkstančias nendres, aukštas kokosines palmes, šventyklų griuvėsius. Mes vis plaukėme ir plaukėme, kol priplaukėme Luksoro miestą. Luksoro turgus ryte buvo sausakimšas žmonių. Prekijai rėkavo įvairiausiom man nesuprantamom kalbom, mėgino įsiūlyti ir gražius siuvenyrus, ir šiaip menkaverčius daiktus. Vienas seniokas siūlė paragauti žuvies ikrų ir nusipirkti vandens, bet atsisakiau. Po pietų, kuriuos iškilmingai pradėjome laive pasipuošę kostiumais ir sukniomis, išplaukėme į bananų salą. Visą šį laiką laive grojo rytietiška muzika, o šokėjos raitė saulėje įdegusius pusnuogius kūnus tarškindamos nesuskaičiuojama gausybe papuošalų ant kaklo, ausyse, bambose ir nosyse.
Trečiąją kelionės dieną priplaukėme Asuano užtvanką. Aplankėme Pilajų šventyklą, taip pat neužbaigtą obeliską, skirtą faraonei Hatčepsut. Mačiau ir Nasero ežerą, tik neteko jame maudytis. Nile irgi nesimaudžiau, juk krokodilai. Nepanorau tapti jų pirmuoju patiekalu pietums.
  Kai laivo kapitonas pasakė, kad kelionė baigiasi, nuliūdau. Tada jis man pažadėjo kelionę traukiniu į  Kairą miegamajame kupe ir dar nepatirtus įspūdžius Kaire ir Hurgadoje. Net šoktelėjau iš džiaugsmo. Neprailgo nei nakvynė, nei kelionė. Kitą dieną jau vaikštinėjau po senovės piramides. Mane domino ne tik karalių kapai, bet ir didikų palaidojimo vietos - mastabos. Papirusų parduotuvėlėje prisipirkau tiek papirusų, kad vos galėjau panešti. Kokie gražūs yra tie piešiniai ant tokio plono popieriaus. Freskos blizga tarytum būtų padarytos iš aukso.
Pavakary autobusu dūmiau į Hurgadą prie Raudonosios jūros. Mane sužavėjo koraliniai rifai ir povandeninis gyvenimas. Ryškios jūros žvaigždės ir perlų geldelės dugne. Tiesą pasakius labai smagiai praleidau laiką nardydama tarp tropinių žuvų ir žalios dugno augmenijos. Staiga viena žuvis palietė peleku mano veidą, ir aš atsibudau iš sapno. Tai mano katinas žadino mane iš miego braukydamas uodega per skruostus.
- Kareiviai, nuo šių piramidžių į jus žvelgia keturiasdešimt  šimtmečių . - sušukau aš pro miegus kaip Napoleonas, pirmasyk išvydęs Egiptą.
Bet už lango Vilnius. Ne Hurgada ir ne Kairas. Toli sapne pasiliko Hovardo Karterio rasti Tutanchamono kapo lobynai, sfinksai ir piramidės. Kramsnodama pusryčius dar sykį žvilgtelėjau į dievo Anubio skulptūrėlės nuotrauką knygoje . Bet jis tylėjo. Buvo toks pat tylus kaip knyga, padėta lentynoje. Ji prabyla tik ją atsivertus. O sapne gali prakalbinti net statulą.