Kai vietoj žodžių prabyla Tyla...

Žodis gali žeisti, pravirkdyti, gali gydyti, suteikti šypseną... Triukšmas gali dar daugiau. Dar taip neseniai jis buvo naudojama kaip prievartos įrankis. Dauguma žmonių išprotėdavo, kiti mirdavo, nebegalėdami kęsti siaubingų kankinimų garsu. O kas yra tyla? Kokia jos galia?
Visiems bendravimas būtinas. Bet kuris padaras pasmerktas bendravimui, nesvarbu, kiek kojų jis turi. Gyviai geba bendrauti, net jei nemoka kalbėti. Sakoma, labai artimi žmonės vienas kitą supranta be žodžių. Jiems gera tylėti kartu ir ta tyla tampa pilnatve. Bet juk būna ir kitaip.
Niekada negali žinoti, ką mąsto kitas žmogus, kokie žodžiai jo mintyse, ką jis norėtų ir ko nenorėtų pasakyti. Nutylėjimai, neištarti žodžiai gali apsaugoti pašnekovą nuo skaudinančios kito nuomonės. Tačiau, kai tyla tampa nejauki, erzinanti, kai nebegali jos pakęsti, kai... šalia esančio pagaliau paklausi: „Kodėl tyli? “ ir pasigirsta tyla... Tai skaudina. Nežinomybė pats baisiausias dalykas šiuo atveju.
Kai nebežinai, kaip elgtis, kur ieškoti paramos ar klausti patarimo. Žinai, nieko nebesulauksi ir nieko nesitiki. Tada tyla – būdas pabūti pačiam su savimi, savomis problemomis. Kankinantis būdas, bet kartais kito nėra. Vandos Juknaitės apysakoje „Stiklo šalis“ tokios tylos daug. Vyras ir moteris nesupranta vienas kito kalbėdami. Tačiau bendrauti tylėdami taip pat nemoka. Gyvena abu, tarsi kiekvienas savam pasaulėly. „Jie gerdavo arbatą tylėdami“ ir kartais nebepajėgdavo „ištarti nė žodžio“...
Tyla būna ir prieš audrą. Spengianti tyla. Vadinas, dideli dalykai bręsta tyloj. Konfliktai, įprasti barniai kartais, atrodo, atsiranda iš niekur. Iš tylos. Kai maži lašeliai perpildo taurę... Tada rėkia ir šaukia žmogus, vedamas instinktų (juk jaučias bejėgis ar nori atrodyti stipresnis už kitus). „Stiklo šalyje“ triukšmo nėra, iš pirmo žvilgsnio viskas atrodo tylu ir ramu. Gal ta tyla po audros? Juk tokia taip pat būna.
Tyla - tai triukšmas, kurio nesigirdi. O triukšmauti galima ir iš laimės, ir iš skausmo. Bet tyla kada nors baigias, kaip ir visi kiti dalykai. Tad belieka laukti... O kaip sako kinų patarlė: „Kantrybė ir laikas paverčia medžio lapą šilku“.