2008 07 31
Kai žingsniai tyloj nuaidi
NE JOS
Ir net
NE VĖJO,
Kai nereikia klausti,
Ar pasitikslinti.
Pėdsakai neryškūs
Likę ant vietos kuri svyla
Primins tarp pėdų ramią dieną.
Ir laiškus pirmus paliktus JOJE.
Ant tuksinčios širdies
Medinės
Išaugo nerime
Daigai šermukšnio,
Kurie pasidabins švelniu
RAUDONIU
Man ant skruostų.
Tam, kad niekada nepamirščiau kas esu ir iš kur atėjau.


žiūrintis dangun





