,,Vasario 29“ Įvadas(7) Tęsinys /Geležielės istorija/

Rusijos    gludumoje,  lapkrityje  jau    prasidėjo  žiema,  o
Juoduoji  jūra,    spindėjo  lyg    veidrodis.    Tokios    dienos    tinka      Užkaukazės    federacijos    vadovams    ir    iš    Maskvos    atvykusiems      senosios    gvardijos    bolševikams    susitikti  ir    aptarti      valstybės    reikalus.
      Užkaukazės      Vykdomojo  komiteto    pirmininkas    Mychaj
  Cchakaja    į    savo    vasarnamį    atvyko    ne  vienas.  kartu    su      juo    atvažiavo      Abchazijos    CK      sekretorius      Nesteras      Lakoba,  rašytojas    Todrija    ir  svečias      iš    Maskvos  senas    bolševikas      su    šeima    Larinas.  Penkiolikmetė    dukra,  kuri  nutrenkė        drabužius    į  šoną,  jau    tąškėsi    jūroje.
    Na    Michailai,  išgerkim    dar  Gruziniško  vyno.
Ir    taip  per    pusryčius,  prie    vilos      privažiavo      juoda      žvilganti    mašina,      iš      kurios  girgždiedamas    perpetiniais
diržais    išlipo    svęčias,    lydimas      gausaus    būrio    sargybinių.  aplink  vilą    tuoj    susmiežavo    ginkluoti  kariškiai.
        Kokį    gį  paukštęlį      čia    vėjas  atpūtė?
      Velnias, -    sušnibždėjo    rašytojas    Todrija, -    juk  čia    čekistų    viršininkas    Berija.    O, -  pasiutimas.    Ir  rašytojas    pagriebęs    laikraščius,  movė    į    vasrnamį.  Jautė  baimę    rašytojas.  Berija    aukštai    iškėlęs    galvą,  jau    žengė    prie
verandoje    sėdinčiųjų.    Jo veidas    švytėjo    draugiškumu    ir    meilumu,  o    už    pensne    stiklų    žybčiojo,  jo    manymu,  svetinga      šypsena. Tačiau      visa    šį      kaukė      atrodė      dar    baisęsnė,  lyg    baltas  uždangalas    ant    budelio  galvos.
        Ooo,    ką  aš    matau,      draugas    Cchakaja. -  sušuko
jis    ir  priėjęs    draugiškiausai      ištiesė      ranką. -  Kokių     
  Šaunių      svečių      turitę.    Draugas      Lekoba,  draugas......
Čia    draugas    Larinas.   
      Taip,  taip,    žinau,  žinau. -Pasisveikino      su    juo      Berija.
        Ūmai    Berija    įsmeigė    akis    į      Larino    dukterį,  apsirengusiaą  maudymosi    kostiumeliu,  ėjo    pasiėmusi      skėtį    ir    knygą.
      Ooo,    sveikos    gyvos, -    sučiulbo    Berija.      Jaunystė    eina.    Nesitikėjau      sutikti    tokios    grąžuolės.    Tai    Jūsų
  duktė,    draugas      Larinai?    Tikra    kalnų  stirnaitė.
    Taip,    abejingu    balsu      atšovė    Larinas, -  Tačiau    turiu    pridurtyi,    kad    duktė    ne  jokia    grąžuolė    o    paprasta    mergaitė,  mokinukė,    tiktai.
Ką    jus,    ką    jus. -    retai    kada    gali    pamatyti    tokio    grožio    stebuklą.    Jo  akys    lyg    alkano    vilko    ryte    rijo
    mergaitės    veidą  ir    figūrą.  Ir    reikia    pasakyti,  kad    jis  neklydo,  nes    mergaitė    buvo    grąži    kaip    reta. 
      Ir  mane    pakvieskit  pasimaudyti, -  lyg  juokais,  lyg  rimtai,    pasiūlė  Berija.
    Prašom  -patraukė  pečiais    mergaitė, -    Pajūris    platus, -    vietos  visiems    užteks,    ir  nustragsėjo    link    uolėto    jūros  kranto,    akmenuotų    takeliu.    Svečias    gašliu    žvilgsniu    nulydėjo    mergaitę    akimis.
    Šiek  tėk    pakalbėjęs    su      pašnekovais,  akys    darėsi
  vis    nekantręsnės.    Lyg  baigdamas    pokalbį    nuėjo    link    jūros,  perspėjęs,  kad    visi    liktų  čia,    Jūs    ne  vieni-
  nenuobodžiausitę.
    Mergaitės    ir    Berijos    žvilgsniai    susikirto.  Toliliau    paėjus
      jis    priėjo    prie  jos.  Susipažino. -      Aš    ęsu      Ana.
      Dabar  jis    ūmai  suprato,    kad    viskas    niekai,  palyginti
  su  meilę.    Jis    negalėjo    nuleisti    akių    nuo    Anos.
Anos  veidu    perbėgo    šešėlis.      Ir    vėl    tas    pats    žmogus
išlindo    taip    netikėtai.
    Ar    nebijot,    kad    jus    gali    pagruobti?
  Kas    manę    gali    pagruobti,  draugas  Berija?  Atšovė    Ana.
    Na,    draugė  Ana, -    Iššiepė    dantis      Berija,    tai    tikriausiai    reiškė    šypseną,    ir      Ana      pamatė      plieninę    dantų    plokštęlę,    blizgančia    tarp    seilietų    lūpų. -  Reikia
    būti  atsargiai.    Geriau,    kad    manimi      pasitikėtumėtę  ir
    priimtumėtę    mano    globą.
    Ana    nusijuokė,    jo  žodžius    palaikiusi    pokštų.
  To  nereikia,  draugas    Berija.    Jus    užsiėmęs    žmogus,
  ganysitę    manę  tokią    mergiščią    kaip  aš,    cha, cha, cha.
      Berijai  kaito    kraujas,  daužės    širdis,  pylė  prakaitas.
    Jis    nemokėjo    meilintis    moterims. -    Jam    to    ir    nereikėjo.    Pradedant    nuo    mažutės  mergytės    Orčos    pakrantėje    ir    daugelio    kitų,    kurių    Berija    nežinojo    net    vardų.    Jis    suvokė    tik    vieną, -    jeigu    jis    panoro, -    bet    kuri  moteris    ar    mergina,    turi    būti    jo.
      Jis    ištiesė    ranką      ir  sugriebė    Ana    už    peties.
Klausyk,  Ana,    Tu    man    patinki, -    be    galo    patinki.    Važiuojam    su  manimi    į    Tbilisį,  ir  aš  tavę    pažadu.      Tu    būsi  Užkaukazės    Valdovė.    Ne, -    ką    aš    kalbu-    Karalienė.      Nemažiau.  Girdi.    Viską    dėl    tavęs    padarysiu,  bet    tavęs    neišsižadėsių.    Kita    ranka    jis    sugriebė    už  lengvo      mergaitės    drabužėlio      ir  stipriai      jį    patraukė.      Plyšo      medžiaga    ir    balta,    jauna    krūtis    išlindo    iš  perplieštos    suknęlės.
    Tačiau      Berija    pamiršo    vieną    dalyką,    kad      visos    jo      geidžiamos    moterys    žiūrėjo      į    čekistų  vadą,    kaip  į  savo    gyvybės    lęmėją    ir    apimtos    baimės,    be    pasi
priešinimo      pasiduodavo  jo    norams.    Bet    Ana    augo    laisvėje,    nieko      nebijodvo,    visą    laiką      tėvui    kartojant,
    kad      žmogus    turi      elgtis    garbingai.  Ūmai    ji    suprato,    kad      šitas    žmogus    su    ją    pasielgė    niekšiškai      ir      matyt,  dar    kažko    iš    jos    nori,    kažko    šlykštaus    ir    nesuprantamo.    Ana    blygstelėjo  kaip
    ugnis  ir      tuojau,    kaip  mokė    tėvas,      dešinės    rankos    pląštaka,    kirto    Berijai      į    gerklę.
      Ana    žinojo,    kad  tokiu    smūgių    galima      užmušti  žmogų,    sulaužius    gerklies    kremzlės,    todėl      nesmogė      visa    jiega.      Bet    ir    to    pakako,    kad    Berija    nukristų    ant    žemės,    net    nespiejus    susgriebti,    kas      čia    darosi.      Jam    nė    į    galvą      neatėjo    mintis,    kad      kas    nors      drįstų      jam      pasipriešinti,    o    čia      ta    mergiščia....
        Berija    kriokė      ir    žiaugsiejo,    o    jo  akiniai    nuliekė    už    kelių    metrų.    jis    beveik    nieko    nematė,      apimtas      baisaus      skausmo      ir    įniršio.
    Mergaitė      nelaukė,    kol      jis    atsipeikies,    bet      palikusi    jį      besikeikiantį    nubėgo      į    vilą.  Bėgdama    girdėjo    Berijos    klyksmus:
      Ak    tu,    prakeikta  kękšė.    Aš    tau    parodysių.      Tu    man    pakauksi.      Palauk.
    Parbėgusi  namo,  Ana    tyliai  per    langą    įlipo      į    savo    kambarį.    Ji  svarstė,    pasakyti    tėvui    ar    ne?
      Atsiminus    girdėtus    grąsinimus,    ji    galvojo,    kad    čekistai      Rusijoje    galingiausi    žmonės,    kurių    visi    bijo,    net    jos    tėvas,    nors    jis    senas    bolševikas,  kuris
kūrė    tarybų    valdžią.
    Vakare,      ji    pasisakė    namų  darbininkei,    kad    skauda    galva    ir    vakarieniauti    neis.    Tą    patį  pasakė    ir    tėvui.
  Guliedama    tamsoje,  Ana    girdėjo    garsią      Berijos    kalbą,    o    jam      visi    pritarė.
      Pirmą    kartą    Ana    pajuto    baimės    šaltį,    kai    kūnas    sustingsta,    o  lūposę      užšąla    netik  Juokas,  bet
    ir      žuodžiai.    Ji    suprato,    kad    tėvas    vargu    ar    galės    Ją    apginti    nuo    to    šlykštaus    žmogaus,    nuo
  kuriuo        nebus    lengva      pabėgti.
      Ana    nusprendė    bėgti.    Nakti      pasiekti    geležinkelio    stotį    į    Tbilisį,    o    toliau,    į    Maskvą. Tada    ji    pasiskųs    Jagodai    arba    net    draugui    Stalinui.
  Perlipus    per    langą,    pamatė  stovintį    sargybinį.    Šešėlio
pasliepta,  palaukė    kol    sargybinis    užsidegs    suktinę,    ji    peršuoko    neaukštą  tvoręlę    ir    dingo    krūmynuose,  naktyje.

                  B.    D.