Iš

iš ramunėlių
flioksų ir nasturtų
gyvybės
ratos vaidmenų
                sukurtu
tave savį matydamas,
                      be saiko
dažnai jaučiu nebeskaičiuojąs laiko
naktim,
be amo
              vienkiemių tuštumo
pasėtas žemėn aš
                malonių ir artumo
švelniau už vėją liepomis nusėtą
                regiu tave-
-eini tu rūtų sėti.