...

vakar mieste sutikau žmogų
liūdnom akim ir nerimo iškreiptu veidu,
stebėjau jį ir verkiau,
klausiau ar jis supranta kodėl lyja,
kodėl kvėpuoja medžiai,
kodėl pro rūką nematai kitų.
jis tylėjo kaip audra pavasario naktį.
klausiau jo sapnų ir begarsių žodžių.
bandžiau įsiminti ir suprasti, bet
žinau tik tiek, kad nepažįstu net savęs...
o jis toks liūdnas, nedrįsau žiūrėti jam į akis
ir beviltiška būtų suprasti...