Padegėlis

Kur kažkada sudegė mano namai
Dabar beliko gulintys prisiminimai.
Jie neleidžia pamiršt, kas buvom
Ir visada žino, kas būsim.

Teliko lango rėmas:
Jau nebesaugos manęs
Kaip kad anksčiau
Žiemą nuo šalčio.

Taip viskas juoda ir taip artima
Tarytum nuodėguliuos aš ir gyvenau
Ar buvo iki tol taip viskas tikra
Kaip nieko kad nėra dabar visai.

Pro dūmus nesimatė, kur reik eiti,
O maniau, kad savo kambarį pažįstu.
Gelbėtojai išspyrė duris
Ir aš sekiau paskui pasirodžiusią šviesą.

Sesuo dar bandė išnešti
Tai, kas buvo vertinga.
Pinigai ir auksas ėmė kvėpuoti,
Bet ne mūsų šuniukas.

Namai statyti tėvo, dar kai jaunas buvo,
Dabar seniai ne tie laikai.
Mama dar mato, nors ir sunkiai,
Kada gi viskas spėjo pasikeisti?

Išvadose jie sakė – sujungimas,
Bet tai ne jo kaltė, žinau:
Pikti kaimynai man grasino
Atleiskit, ne iš blogumo šitai padariau.