Laiškai iš malūno

Labas, mielas pusbroli.
Rašau tau prašydamas patarimo – kaip man toliau elgtis su mūsų  mielu malūnu?
Reikalas tas, kad jis labai susidėvėjo, tu gi žinai, koks jis senas, kiek visokių istorinių, politinių laikotarpių, kiek įvairiausių žmonių ir net kartų jis pergyveno. Kokią daugybę burnų jis yra išmaitinęs, kiek išvargusių pakeleivių priglaudęs po savo besisukančiais sparnais! Tų sparnų globojami užaugome ir mes su tavimi, kai kada, kai suaugę nematydavo dar ir pasisupdavome ant jų. O pameni, kaip tetulė Rozalinda, mieloji mūsų tetulė, ne juokais vieną dieną pasičiupusi pančius, kuriais buvo kinkomas mūsų nemirtingas arklys, kuris, beje, šį pavasarį vis tik pasimirė, apie ką aš tau berods jau rašiau, vaikėsi tave po kiemą, kai išvydo tave ant malūno sparnų iškilusį aukštai ligi pat debesų! Tu visą laiką veržeisi į dangų, dėl to ir dabar esi garsus visame pasaulyje kosmonautas, ne žemės žmogus, tu tą visada man sakydavai, kad žemė ne tavo sfera, o malūnas tėra tik prietaisas, padedantis pakilti virš žemės, jo tikrosios funkcijos malti grūdus tu niekada nepripažinai.
Ką gi, kiekvienam savo. Man tai malūnas tvirtumo, soties ir pastovumo simbolis – jis sukasi, bet visą laiką vienoje vietoje. Malūnas – mano namai ir tvirtovė.
Bet dabar jis labai susinešiojo. Kai dar senelis buvo gyvas, tai vis ką paremontuodavo, sparnų lenteles keisdavo kas kažkiek metų. Arba panaudodavo jį kitom reikmėm, jei bloga vasara būdavo ir grūdų ilgam neužtekdavo malti. Pameni, kaip buvo sugalvojęs viso kaimo skalbinius džiovinti ant sparnų ir kaip po to viso kaimo moterėlės keikdamos jį lakstė po apylinkes, savo apatinius rankiodamos net dešimties kilometrų spinduliu. Kiek mes tada prisijuokėm. O senelis iš baimės savaitę pasislėpęs tūnojo grūdų saugykloje į miltų maišą įlindęs. Tetulė Rozalinda tada paslapčia jį maitindavo.
Gražūs prisiminimai. Deja, aš nesu toks meistringas, o be to ir darbo malūne šiais laikais per maža, kad galėtum išsilaikyti, tad noriu palikti kaimą, išeiti miestan laimės ieškoti. Tik va, viena bėda, garsas didelis apie mūsų malūną parėjo, vis sulaukiu laiškų su prašymais aprašyti naujienas iš mūsų malūno, net ir korespondentai bei šiaip visokie turistai dažnai mus su tetule tame mūsų malūne aplanko, visko teiraujasi (ir apie tave, aišku), tai tas mane lyg ir sulaiko dar, niekaip negaliu apsispręsti ir kaip niekur nieko viską mesti.
Gal, sakau, muziejų atidaryti ir imti už įėjimą kokį mokestį, o jei dar su gidu, tai yra, jei parodyti ką, ar papasakoti, tai būtų galima dar primesti. O iš televizijų ir laikraščių tai iš vis galima būtų daugiau nuplėšti. Na iš vaikų ir kolektyvinių grupių, žinia, reiktų mažiau, su nuolaida imti. Kaip tu manai?
Ar mesti viską?
Lauksiu tavo patarimo, o iki tol laikysiuosi stoiškai, kaip ir iki šiol ir kaip laikiausi visais lemtingais arba lūžio momentais.
Visada tavo Hektoras.