Nekaltas pasidžiaugimas

Štai ėmė šįryt ir mirė
Mano nemylimoji.

Tad ir ieškau kuklaus vainiko,
Kad tik pigaus. Ir be liūdesio.
Kad ir iš po žemių iškasčiau,
Visą jau išsigedėjusį,
Išsiliūdėjusį visą,
Vien pelėm sukti lizdą betikusį...

Štai džiaugiuos, kiek daug man paliko
Mano nemylimoji:
Šlubas skalikas pašonėj,
Dar raktai...
Užanty smėlio...

Ir kaip niekad smagiai savo guolyje
Judinu priešpiečiais mylimą,
Krosnyje mezginius deginu...
Truputį net supavydžiu:
Šitaip gerai sau po žemėm
Gulisi neapliūdėtai...

Kažkaip net tikėt nesinori,
Kad taip ilgai nemylėta,
Šitaip greitai, šitaip smagiai
Štai ėmė ir mirė.

Bet būna - pasiseka.