Džiaugsmas

Kažkada man reikėjo saulės,
O dabar tik spindulių,
Kažkada buvau kupinas svajonių,
O dabar tik vilčių ...

Kažkada, visais tikėjau,
O dabar atrodo visi meluoja.
Kažkada, kažkada, kažkada.....
... Tada kai buvau kitoks.... Gyvas....

Niekas neatnešė ant kapo mano mėgstamų gėlių ..
Gal niekas ir nežino, kokios jos yra-Saulėgražos, Jos tokios ... Tvirtos, gyvos ir tuo pačiu trapios grakščios ...

Bet nekaltinu nei vienos iš jų ...
Jos nežino jog manęs nėra tarp jų,
Jos nenumano ką jaučiu, o aš nekaltinu-
Pats pasirinkau-būti nežinomu drugiu...

Gal ir neišeina kartais visko nuslėpti...
Gal ir būnu kartais kaip atversta knyga,
Ne visi mane mokėjo skaityti, ne visi suprato jog nekenčiu -vaidymos, melo...

Bet aš nei trupučio nesiskundžiu,
Aš laimingas kai kuriu su ašaromis akyse,
Aš laimingas, kai dainuoju skausmingą dainą,
Aš tikrai laimingas, nemeluoju, juk aš nekenčiu melo ....

Išmokau džiaugtis viskuo,
Išplauta patalyne kurioje taip gera miegoti ... Už ryte saldžią arbatą kurią galiu lauke gurkšnotį. Už ištirpusia braškę mano lupose, už nuskintą vyšnią-neprisirpusią....

Ir nedrįskit abejoti ką sakau, Patikėkit geriau nesijaučiau, tik niekada neklauskit kodėl pravirkau, aš tik iš laimės, iš jėgų gyventi, už norą - skristi už viską tik ne už liūdesį ...