Sugrįžimas. Pradžia.

Lauke vėjas lenkė šakas. Girdėjosi kaip jos kaukia jam pučiant. Lietus nesiliovė jau antra para. Jis sėdėjo beveik tuščiame kambaryje. Nebuvo nieko, kas galėtų skleisti šviesą. Šviesa sklido tik iš lauko. Švietė tik lempos ir mėnulis, kuris tą naktį buvo skaistus kaip niekada ir jo šviesa kambaryje dominavo. Kambaryje buvo tik brangus, juodos odos fotelis ir medinis stalas, kuris matomai buvo sukaltas tik taip, kad tik galėtų atlikti savo funkciją. Keturios kojos ir plokštė. Jis buvo užsikėlęs kojas ant stalo ir rūkė cigaretę. Jo ilgi juodi plaukai buvo nešukuoti visą amžių. Jo cilindras, kuris greičiausiai buvo ne jo, nes prie jo visiškai netiko, metė šešėli ant jo veido, matėsi tik burna.
Staiga durys atsivėrė su tokia jėga, kad galėjai pagalvoti, jog jas kažkas išlaužė, bet abejoti vertė tai, kad beveik jokio garso atsidarydamos jos neišskleidė. Vyras ant fotelio net nekrustelėjo. Tarpduryje stovėjo kitas vyras. Tamsiais, trumpais, ir susivėlusiais plaukais, stambus, apsivilkęs kostiumines kelnes, baltus marškinius, ir liemenę. Jis buvo kiek pavargęs ir visas permirkęs. Ant jo apvalios formos akinukų žemyn riedėjo keli lašeliai ir atsispindėjo mėnulio šviesa. Ji buvo tokia ryški, kad per ją negalėjai įžiūrėti jo akių, bet jo nuotaiką galėjai nuspėti iš piktai susiraukusių antakių ir klaikios, manijakiškos šypsenos. Staiga jis pradėjo kvatotis lyg apimtas panikiško juoko priepolio, staiga užtilo ir su ta manijako šypsena pusiau kvatodamas piktai užkriokė:

- Pagaliau pričiupau tave, nesveikas išgama.
- O tu manai, jei tau neleisčiau, pričiuptum, Danijau?

Vyras, kurio vardas buvo Danijus baigė šypsotis taip staigiai, kad atrodo jo šypsena buvo tik vaidyba. Per kelias akimirkas jo veido išraiška pasikeitė į piktą ir jis iš lėto eidamas arčiau kito vyro ir traukdamas kažką sau iš už liemenės ramiu tonu tarė:

- Tai ką padarei Elmanui yra neatleistina. Taippat kaip ir už visus kuriems tai padarei. Tu būsi už tai nubaustas. Tu būsi nužudytas!

Ir sulyg tais žodžiais jau buvo aišku ką jis traukėsi. Tai buvo kardas pagamintas iš kažko panašaus į sidabra, bet tikrai ne iš jo. Jis atspindėjo viską mėlynai. Net ir raudoniausias raudonis ant jo atsispindėjęs atrodo mėlynas it dangus. Ašmenys abiejose pusėse buvo tokie aštrūs, kad galėjo perpjauti net ir tvirčiausią metalą. Tai nebuvo paprastas kardas. Tokius turėjo tik išrkinktieji. Tokius turėjo tik Gynėjai.
Tik išsitraukęs kardą Danijus puolė. Su tokia jėga jis atsispyrė nuo grindų, kad toj vietoj lentos išlūžo, nuolaužos pasklido ore. Jis kirto į vyrą ant fotelio. Visur pasklido dulkės. Nežinia ko, bet vyras su kardu rankose staigiai apsisuko ir vėl šoko. Kitoje jo pusėje buvo taspats vyras kuris sėdėjo ant fotelio jam kirtus. Jis nesupratęs kodėl jis ten, bet dar labiau supykęs jis smogė dar stipriau. Šį kartą iš kardo pasklido mėlyna šviesa ir užliejo visą kambarį. Kai jo kardas turėjo pasiekti vyrą jis net nesulėtėjo ir praskriėjo it nieko toje vietoje nebūtų buvę. Taip ir buvo. Kardas išsprogdino grindis taip, kad jose pasidarė skylė ir matėsi kito apleisto kambario grindys. Danijus pasuko galvą dešinėn ir pamatė jį stovintį it nieko nebūtų buvę susiėmus ranką už rankos ir su šypsena veide.

- Neapsimetinėk Gynėju, Danijau. Mesk ne savo nuosavybę, tokio likimo kokį turi Turioną pavogę žmonės, net tokiam padugnei kaip tau nelinkiu. - ramiu tonu, pusiau pašaipomis pasakė vyras išvengęs atakų ir įtraukė dūmą iš cigaretės kuri liko nepaliesta, ilgai nelaukęs dar pridūrė tai dėl ko jis išvis leidosi susekamas. - ir perduok Jam, kad grįžau aš. Ir grįžau keršyti.

Tai taręs jis nusiėmė cilindrą ir pametė jį Danijaus link it skraidančią lėkštę. Danijus pažiūrėjo į kepurę, ji nukrito prie jo kojų, tada jis sukosi atgal į vyrą, kuris pametė jam Elmano cilindrą, bet jo nebebuvo. Nesigaudydamas kaip jo priešininkas išvengė jo smūgių ir kaip dingo per kelias akimirkas jis susikišo kardą atgal už liemenės ir ramiai it nieko nebūtų buvę išėjo iš dulkių pilno, sugriauto kambario.