Simfonija Jam

Išdžiūvo bičių aplankyti žiedlapiai rugiuos,
Užgeso saulė vakaro alėjoj.
Pasigedau geltonųjų orchidėjų kvapo nežinios,
Prisiminiau, kad nuolatos kažkur skubėjau.

Skubėjau mirt, gyvent skubėjau,
Bandžiau paskęst mėšlungio apimta.
Manasis burlaivis netramdė vėjo,
Cunamio užvaldytam kelyje.

Buvau pasauliui vientisa padangė,
Pasaulis man- bekraštis šulinys.
Ėmiau tik tai, ko normalieji vengia,
Ir tu sakei mane mylįs.

Aplinkui chaosas naktinis,
Viduj- keli lašai patetiškumo.
Kai kraujyje išsiskiria adrenalinas,
Mes patys nesuvokiame, kur skubam.

Palaiminki  mane kas rytą,
Jeigu gali- ir dieną, vakarą, nakčia...
Aš būsiu narcizu, kuris dar nenuvyto,
Kuris kas kartą meldžias už tave.

Palaiminimo man nereikia, neprašau,
Tikriausiai neverta esu... - galbūt.
Akimirkai tavęs išvysti sugrįžau,
Svajoju bent jau dvi tokias akimirkas šalia pabūt.