O gal pabaiga?
Užkniso. Velniškai užkniso dalinti meilę ir atgal visiškai nieko negauti.
Užkniso apgailestauti dieną naktį dėl savo apgailėtino gyvenimo.
Dirbtinai šypsotis ir apgaudinėti visus, kad man širdyje dangiškai ramu ir gera.
Užkniso tikėtis beviltiškų dalykų.
Mylėti užkniso. Ir būti paliktam. Kasdien vis iš naujo paliktam.
Aš nebenoriu šlykščiai jaustis ir atsiprašinėti pats savęs už kitų teikiamą skausmą.
Nebenoriu apskritai apie ką nors galvoti.
Aš nenoriu būti tuo, kuo tu nori, kad aš būčiau.
Aš nenoriu mokėti taip šypsotis, kaip tu norėtum kad aš šypsočiaus. Nenoriu laikyti savo skausmo viduje taip stipriai, kaip tu norėtum.
Aš nenoriu mylėti tavęs vien dėl to, kad kada nors mane pamiltum tu.
Nenoriu, bet kitaip nemoku.
Aš neturiu valios prieš tave atsilaikyti.
Aš tavo marionetė. Tu mano valdytoja.
Po velnių ir aš to iš visos širdies nekenčiu.
ŽEMIAU ESANTIS (Lugnis - 2008-06-24 01:16komentaras, ne jūsų kūriniui. )neskaitykite jo.
jūsų dabartiniam kūriniui ŠIS komentaras.
atsiprašau, įdėjau komentarą ne jūsų sukurtam tekstui. tai gi. ŠIS KOMENTARAS jūsų parašytam tekstukui, - Mano nuomonė.
Psichologinis. Raiška nu visiškai be fantazijos, tačiau potencialo turi daug, bet taip trūksta išraiškos priemonių, jog kūrinukas būtų ne nuobodus; tai gerai jog jis trumpas. t.y. įmanoma perskaityti. potencijos - medžiagos: apie ką kalbėti būtų galima jame - t.y. turinys - jo tankis, turi daug, o jau raiška, kol kas, dabartiniame variante, kurį skaitau, tikrai, jos (raiškos) čia dar nėra. jokios
Bet grožinėje literatūros kūryboje, vis tik išraiškos priemonės, įtikinantis ir organiškas jų pateikimas, plėtojant ir atskleidžiant jomis esminę mintį - yra BŪTINYBĖ, kad grožinis literatūrinis kūrinys pataptų įdomiu.
o įkrova jame (dabartiniame tekste) tokia "Aistringa ir nenumaldoma Meilė subjektams ir objektams, stimuliuojantiems neapykantos ir bejėgiškumo jausmą" ---- labai įdomus, psichologinio pobūdžio kūrinys, galėtų būti, jeigu surastumėte veiksmo fabulą, kurioje istorija praeitų ETAPUS, be bereikalingų, t.y. nevaisingų žodžių ir fragmentų, bei įvykių ir įvykėlių,- (atskleidžiant esminę mintį), kur nebūtų nevaisingų, dinamiškume, o tik aplamai įvykių ir įvykėlių,))- nuo užuomazgos, veiksmo vystymo, kulminacijos, atoslūgio ir atomazgos.
Tačiau rėmelis, labai puikus, T.Y. ne stereotipinis, psichologiškai aštrus; turi tendencijų, t.y. ne mažai galimybių pintis su filosofiniu. Tai priklausytų jau nuo autoriaus turimų filosofinių pagrindų.
o kodėl žmogelis apgailėtinas?
Citata: Niekam nepaslaptis, jog mes gyvename tik kartą šiame pasaulyje ir kogero esama daug stipresnių jėgų, kurios sprendžia ar sulauks tas apgailėtinas žmogelis rytojaus, ar vis dėlto tai bus paskutinė jo diena ''po saule''. ----- ir kodėl yra gerai tik po saule? - (jeigu SULAUKS.) --- ir kodėl naktis - tai jau ne gyvenimas po saule?
ogo. :D
sakyk, galų gale kas ten tie MES > "jog mes gyvename tik kartą šiame pasaulyje ir ko gero esama daug stipresnių jėgų," ------ argi neaišku, mirsi, jeigu jau gimei, o jei neįkvėpei dar oro, tik užsimezgei, vis tiek tame pavidale kažkada mirsi; Saulė - Mirs, kai išseks energija jos - štai tau ir jėga. (kas būtų, jeigu žemė suledėtų - bet argi saulė apgailėtina.
pirmas sakinys jau yra labai neskoningas, labai tuščias, o jis pretenduoja į filosofinį toną, tačiau požiūris labai ne filosofiškas. t.y. seklus, ir turi primetimo - teigimo formoje įkrovą: citata "Niekam ne paslaptis, jog...", ---------- tai gi, paskaičius tiek (pirmąjį sakinį), man jau iškyla klausimų, (kodėl, kame žmogelis yra apgailėtinas, tarp kitų gyvybės formų, kurios taip pat yra mirtingos, Saulė ir ta mirtinga) tačiau nesinori skaityti toliau; ir nesinori todėl, jog neperskaitysi visko - (gyvenimo neužtektų, ir prie didžiausio noro, jei norėtum perskaityti viską, ką žmonės yra prirašę, savo pamąstymuose apie gyvenimą,) - tačiau, kai kūrinys prasideda "niekam ne paslaptis" ---- aišku. jame bus nemalonus primetimo tonas, jau visų pirma tame, kad Žmogelis yra apgailėtinas. Hmmmm. Kiek suprantu, žmogelis veikia taip, kad pirmiausia galima pagailėti kitų gyvybės formų, esančių žemėje, kurios mirs, kaip ir tas žmogelis, nes gimė - Saulė ir ta kažkada užges, BET vis tik reiktų pripažinti, kad galima pagailėti išnykusių gyvybės formų - arba įrašomų į Raudonąją knygą, kap nykstančių, dėl ŽMOGAUS, gyvybės formos ŽEMĖJE, veiklos. ko dabar tas žmogelis yra apgailėtinas. Na gal tik tiek: "katastrofiška ekologijos padėtis, tai kenkia ir Žmog. Gyvyb. Formai.; tačiau resiumė; gal jis išnyks kaip dinozauras, ir sekančioje gyvybės kartoje - Planetoje Žemė, jau nebebus protaujančios būtybės - žmogelio, o gyvybė tebeklestės. ( Saulės energijos tam dar užteks, nors ir ji užges. Štai tau ir jėga - kuri viską sprendžia, o i ar apgailėtina dėl to, jog išseks.? ir ji pasibaigs - saulės energija, bet nemanau, jog mirties reiškinys yra apgailėtinas, Apgailėtinas greičiau yra NORAS- toksai suvokimas _ gyventi toje pačioje fizinėje gyvybės formoje _amžinai. Sąmonė tokia - apgailėtina.)
Mane atgrasė, skaityti toliau, jūsų kūrinyje esantis, jau pirmame sakinyje primetantis tonas, "niekam ne paslaptis" ir filosofinėje pozoje pigus tuščias postringavimas. O ! viską, ką žmogeliai "pabrėšyli" pakliedėjo - neperskaitysi, tam gyvenimo neužteks, juk ir Saulė ne amžina - argi ji apgailėtina Hmmmmm.
jei esi filosofas - nespekuliuok, o jei neesi - tai nespekuliuok filosofinėm tonacijom, primetimo rakte. "niekam ne paslaptis, kad...."