Pamirštoji TYLA

“Pamėgau mišką, jo šnarančią kalbą, ramius pušų kamienus, šešėlių prieblandą. Stiprybės ieškojau jame ir atilsio. Žavėjo vakarėjanti giria, kai spalvos tampa sodrios, kontrastingos, nurimsta medžių ošimas ir stoja tyla. ” (E. Drobelis “Girioje ošia sparnai”)       

                            P A M I R Š T O J I    T Y L A

      Naktis rytėjo. Tyla, nešdama žmonėms savąsias dovanas, miško keliu slinko miestelio link. Tolumoje pradėjo ryškėti  bažnyčios bokštai.
Pasigirdo ūžesys. Jis artėjo. Tyla atsisuko. Keliu, kuriuo ji slinko, artėjo ir šviesos. Baltos. Ryškios. Aštrios šviesos ir ritmiški garsai artėdami kapojo ir pjaustė erdvę. Tyla pasitraukė į kelkraštį. Pro šalį, vairuojami apsvaigusiųjų, prašvilpė blizgantys galingi automobiliai. Iš jų sklido būgnų garsai ir draiskalinga daina. Paskui automobilius neatsilikdama lėkė sūkuringa Oro Srovė. Ji pasityčiodama užkabino Tylos prijuostę. Perplėšė. Iš kišenių ir kišenėlių pabiro neštos dovanos. Pabiro… spalvoti pumpurų pokalbiai, laukinių balandžių bučiniai, baltųjų plūkių šnabždesiai, rūko rasėjimas ir rytmetinis vieversio virpėjimas. Dovanos susimaišė su pakilusiomis pakelės dulkėmis. Ne-be-su-rinks…
Nusiminusi Tyla prigludo prie  pakrypusio pamiškės alksnio. Ir vėl nepasisekė… Ir šį kartą  nenueis pas žmones. Nenuneš dovanų.
Prieš kelerius metus į pakelės griovį numestas, bet stipriai apsikabinęs nudžiūvusio karklo krūmo šakas, murglinas plastmasinis maišas nusijuokė:
- Kur tavo protas? Sėdėk miške, kol jis dar yra, ir dūlėk. Ko tu vargsti kas naktį visokiais keliais eidama pas žmones su savo kvailomis dovanomis? Jie seniai tave pamiršo. Jie net nežino, kad tu gali būti. Kvailė.
        - Gal būt ir kvailė, bet rytoj dar kartą pamėginsiu, - atsakė Tyla ir nuslinko atgal į mišką.
Kitu keliu jau ir į šį mišką  važiavo medkirčiai.