www.draugas.lt (2)

Tadas baigė gerti kavą. Brėško rytas. Pro pravirą langą į vidų veržėsi rytinė gaiva. Suskambo telefonas. Tadą tai suerzino.
- Klausau, - piktai amtelėjo.
- Leiskis žemyn, pamatysi kokią paną tau atvežėm.
Tadas numetęs ragelį, nerangiai bandė įsispirti į savo klumpes. „Prasideda“- pagalvojo ji pats sau. Iš pačio ryto darbas pareina. Tadas lėtai nukaukšėjo laiptais žemyn. Praveręs duris sustingo. Iš toli nužvelgė merginos plaukus. Baisi nuojauta apėmė jo širdį. Priėjęs arčiau Tadas įsitikino, kad neklydo. Niekas neturi tokių plaukų, blakstienų, tokio gražaus kaklo, o krūtinė.......
Tadas grįžo į savo kabinetą. Sugriebė mobilų ir drebančia ranka surinko numerį.
- Sveika Gerda, - pasakė jis prislopintu balsu.
- Labas, senai girdėtas, jau sakiau, gal mane metei, pradingai nei skambučio, laiškučio, - žaismingai čiauškėjo moteris kitam laido gale.
- Baik, negaliu klausyti, - Tadas beveik šaukė.
- Tai kas gi nutiko, trigalvį slibiną gal pas jus ten atvežė? – Gerda surimtėjo.
- Ne slibiną, o Svajką.
- Nesupratau, o ką ji pas tave pametė? Ko jai gali iš tavęs reikėti?
- Ne, bet tu tai tik graži. Ją atvežė ir išvertė man ant stalo, guli papais į viršų, praskėstom kojom, - Tadas jau šaukė.
- Ką tu šneki kaip pervažiuotas, o dokumentus matei, gal klysti? - Gerda išsigando.
- Klystu, norėtum, tokios krūtinės kaip ji niekas neturi, visą laiką norėjau ją glamonėti, bučiuoti, - Tado balsas sudrebėjo.
- Tau visai stogas nučiuožė, o kaip tavo žmona, vaikai, o aš – tada kurioj vietoj.
- Kokia žmona, nekenčiu tos storos bobos, o tu niekada manęs netraukei, nekėlei aistros. Svajonė buvo tikra svajonių moteris, - Tadas numetė ragelį.
Gerda taip ir liko sėdėti sustingus. Nekėliau aistros. Gerda pagalvojo, kad nelabai net suvokia prasmę šių žodžių. Netraukiu. Vėl mintyse sau kartojo Gerda. Šitiek laiko gyveno mintimis apie jį, vienintelį. Kai Tadas vedė, matote, iš reikalo, Gerda tikėjosi, kad santuoka ilgai netruks. Bet atsirado vienas vaikas, paskui kitas. Ir taip be galo, be krašto. Pagaliau pasirodo, kad ji jo netraukia. Ji priėjo prie veidrodžio. Nukarę pajuodę paakiai, lūpų kampai nusileidę, skruostai nusėti sutrukinėjusiomis kraujagyslėmis. Taip, jau senai net ne dvidešimt šeši. Sena, kvaila senmergė.......... Jos mintis išblaškė suskambęs telefonas.
- Klausau, - jos balsas skambėjo lyg iš rūsio.
- Gerda, aš pasikarščiavau, atsiprašau, - lemeno Tadas. - Aš noriu tavęs paprašyti.
- Prašyk, - Gerda buvo nusivilus.
- Vakar aš mačiausiu su Svajone, mes apsistumdem, ji nenorejo myletis su manim ir aš jai parašiau žinutę, kad ją tiesiog nudobsiu, aišku, kad vyks tyrimas. Supranti?
- Ko nori?, - Gerda jau irgi ėmė šaukti.
- Jei reikės, kad paliudytum, mano naudai. Juk aš jai iš tikrųjų nieko blogo nepadariau?
- Ji nenorėjo su tavim Tadai mylėtis, o su manim, kai mylėdavais, galvojai apie ją? O gal buvo dar trys pauštytės kiekvienam miesto gale po vieną? Pašlemėkas. Kaip gali iš viso manęs dar ko nors prašyti. Tegul tavo žmona tave ir suka iš kilpos dėl vaikų. Tu juk taip juos myli mane, labaiu nei mane.
Gerda atsivedėjo ir šveitė telefoną į sieną. Jis sudužo į tūkstantį penkiasdešimt aštuonias dalis. Reiktų su kuo nors pasišnekėti, issibliauti. Ji skubiai įsispyrė į batelius, pačiupo rankinę. Bet staiga mintis atėjus į galvą, jai pakirto kojas. Ji atsisėdo........