Panemunių žiedai

Jau beveik tradicine tapusi,, Panemunių žiedų“ šventė šiemet sugrįžo į savo pradžią. Mat, šventės vinimi tapo ne koks nors pigus koncertas ar įspūdingais efektais papuoštas, kitoks niekalas, bet tikrai gilus ir apie dabarties, o ne tik praeities Lietuvą kalbantis spektaklis pagal,, Dievų miško“ autoriaus Balio Sruogos pjesę (4 veiksmų 9 paveikslų istorišką kroniką),, Kazimieras Sapiega“. Nors rodytųsi, kad tiek spektaklyje, tiek ir pačioje pjesėje vaizduojami jau ganėtinai tolimi 17-18 amžiaus LDK laikai, bet Lietuvos vaidybos meno sunkioji artilerija (spektaklio režisierius- V. Rumšas vyresnysis; aktoriai- V. Rumšas jaunesnysis, Gabrėnaitė, Saulius Balandis, Rimantas Bagdzevičius (abu pastarieji, ko gero, labiausiai žinomi iš,, Nekviestos meilės“) ir kiti, sugebėjo minėtus amžius pavaizduoti taip, kad jie atrodė kaip mūsų laikai.
    Gal būt, kas nors paklaus, kaip tai galėjo įvykti? Na, mačiusiems spektaklį tokių, klausimų, manau neturėtų kilti, o ne mačiusiems galiu tik pridurti, kad, kai kurie aktoriai vaidino kaip Uspaskichas, Kirkilas ar kiti, gerai mums žinomi politikos scenos personažai. Tačiau, dar svarbiau, kad spektaklyje būtą tokių nuostabių scenų, tiesiogiai, atspindinčių mūsų kasdienybės tikrovę. Pavyzdžiui, labai plastiška muštynių scena byloja, būtent apie mūsų tarpusavio nesantaiką, kuri pasireiškia nuolatinėmis muštynėmis, girtavimais, savižudybėmis ir kitais gerai žinomais savęs naikinimo būdais. Berods, vien tik šiame Jurbarko rajone per šį pusmetį,, įvyko“ net trejetas nereikalingų ir tuo labiau, nenaudingų savižudybių. Taigi, tokie spektakliai kaip,, Kazimieras Sapiega“ dar parodyti, nuostabioje Raudonės pilies barokinėje aplinkoje, gali tapti savotiška psichologine terapija, jai jau nenusižudžiusiems, tai bent besirengiantiems žudytis. Žinoma, jei jie tokius spektaklius,, spėja“ pažiūrėti.
    Tačiau, šio spektaklio jokiu būdu negalima laikyti skirtu, tik gyvenimo dugną pasiekusiems žmonėms. Jis skirtas visiems Lietuvos gyventojams, kurie šalia savęs mato tuos gyvenimo dugną pasiekusius asmenis ir, ko gero, dažnas mažai ką daro, kad,, tie“ žmonės iš to dugno pakiltų. Turbūt, galima teigti, kad šis spektaklis yra skirtas- pašvęstas lietuvių abejingumui savo artimui, ne svarbu kas jis jam yra, konkrečiai: brolis, sesuo, motina, tėvas, kaimynas, ar pats prezidentas.
    Po spektaklio pakalbintas vienas iš pagrindinių vaidmens atlikėjų, savotiškas Lietuvos vaidybos,, gigantas“- Saulius Balandis, minėjo, kad būtent šis vaidinimas, būtent Raudonės pilyje ir būtent,,, Panemunių žiedų“ metu, jam buvo naujas išbandymas, bet ne tiek dėl naujos aplinkos, o kiek dėl nemažos dalies šventės dalyvių keliamo šurmulio (,, alaso“), kuris tikrai nepadėjo vaidinti. Dar jis minėjo, kad šis spektaklis yra tradicijos tąsa... Tradicijos, kurią pradėjo šviesios atminties režisierė I. Bučienė (jos režisuotas spektaklis Moljero,, Šykštuolis“,  ganėtinai neseniai buvo rodytas ir Jurbarke), vaidinti spektaklius Kauno pilyje Mindaugo dienos proga. Pernai,, Kazimieras Sapiega“ buvo ten ir suvaidintas, bet per velnišką lietų, o dabar Raudonėje, ne per ką mažesnį,, piliečių“ balsų lietų. Paklaustas, kuo ypatingas jo vaidmuo lyginant su kitais vaidmenim Balandis paminėjo, kad jame yra šviesi linija, meilės istorija, žuvimas dėl tėvynės, šviesaus kažkas kad liktų. Labai panašiai galvojo ir partizaninio karo 1944-1953m. didvyriai. Ar kam dabar rūpi jų tokios idėjos? Turiu galvoje ne atskirus vienetus, bet plačiąją liaudį.
        Kitas pakalbintas Lietuvos teatro,, gigantas“ Bagdzevicius, taip pat puikiai žinomas iš,, Nekviestos meilės“ galvoja panašiai kaip ir jo kolega. Savo vaidmenį jis laiko ypatingu dėl jo pačios idėjos, kad jis susijęs su Lietuva, bet ne su jos valdžia. Ko gero, su Lietuva kaip su tėvyne-gimtaisiais namais. Nors paklaustas kaip jautėsi vaidindamas taip pat atsakė kad jį lydėjo keistas jausmas, mat tas pat,, piliečių“ šurmulys ir jam trukdė... Taigi, kur dingai Lietuva?
    Pabaigai, manau, labai tiktų nušautojo Kenedžio žodžiai, berods tokie:,, Neklauskime ką tėvynė mums gali duoti, klauskime ką mes jei galim duoti? “