Geltoni žmonės
Miškuos kukuoja;
Per platų dangų
Keliauja vėjas;
Šiurena smilgos
Ir šunes loja;
O senis žilas
Laukus akėja.
Per tuščią dangų
Į pilną žemę
Kiekvienas gali
Išeit ir grįžti;
Bet dar nebuvo
Tokių kvailelių,
Kuriems pagailo
Baltučių vyšnių,
Pilkų varnėnų
Ir gelsvo smėlio...
Tie, kur nuskrido-
Nepanorėjo
Miškuos kukuoti,
Danguj čiulbėti – – –
Kiekvienas žino –
Lengviau tylėti
Ir nemylėti
Ir negalvoti –
Į tuščią dangų
Paukščius vilioti – – –