Pasivažinėjimas senu motociklu (juodraštis)

Anądien gatvėje susitikau savo seną pažįstamą. Poetą. Kaip nebūtų keista, jis atrodė patenkintas gyvenimu: kažką pusbalsiu niūniavo ir buvo bepraeinąs pro šalį, bet tarsi susivokęs, kad mato pažįstamą veidą, sustojo ir pakėlė akis.
– O, sveikas, seniai matytas, – lūpomis klajojo valiūkiška šypsena.
– Sveikas. Ar nenorėtum pasilikti mano fotoaparate? – staiga paklausiau.
– Gal ir norėčiau, bet tik ne čia, – patenkintas, kad liko pastebėtas ir pamalonintas, šypsojosi poetas.
– Kur pageidautumėte, maestro? – tarstelėjau.
– Turiu seną motociklą, važiuojam į gamtą, – trynė rankas poetas. – Žinau, kad važinėdavai motociklu jaunystėje.

Eidami vingiuotomis senamiesčio gatvelėmis, atsidūrėme prie arkos.
„Broma, atverta ing viečnastį, “ – pagalvojau įsukdamas į šiukšliną ir sandėliukų užgriozdintą kiemą.
Girgžtelėjo seniai nerakinėta spyna, žvangtelėjo nuimama ąsa ir plačiai atsivėrė durys. Sandėliuko viduryje, tarsi tik nublizgintas, žvilgėjo senas ižas, plačiai išskėtęs rankenas: tik sėsk ir lėk kalvomis, laukais, papieviais, keliukais, kurie tuojau prasideda už miesto.
– Matai, koks gražuolis! Visą savaitę dirbau, kol atnaujinau.
Prie sienos rikiavosi tušti buteliukai, iš kurių dar sklido keisti sumišę kvapai, primenantys lyg benziną, lyg žibalą ar dar kažką, ko dabar daugybė naujose švariose parduotuvėse. Tik rinkis ir leisk pinigus, kad išgražintum tokią senieną kaip ši.
– Kiek pinigų išmėtei šitam senam kledarui!
– Neįžeidinėk jaunystės žirgo! Tik dėl jo visos mergos būdavo mano!
– Mergoms reikėjo motociklo ar tavęs? – prasišiepiau.
– Et, buvo laikai… tai ne dabar, – numojo ranka poetas.
Mintyse derinau tą pražilusį nukarusiais ūsais buvusį erelį prie seno, bet dabar veidą rodančio motociklo. Nesiderino, nors tu ką.
„Ką nors sugalvosiu gamtoje, “ – tylomis nusprendžiau.
– Tai važiuojam. Tu vairuok. Aš šiandien pats supranti… Vakar Mato vardines šventėm.
– Po švento Mataušo žemė ataušo, – išskiemenavau mamos kasmet kartotą tiesą.
– Matai, kad neataušo. Man karšta kaip pirty, – vėl skeryčiojo rankomis poetas.
– Gal atidėkim kelionę. Tu kiek nesveikas… – pratariau puse lūpų.
– Šiandien arba niekada! – išgiedojo poetas.

Klegėdamas, tarškėdamas ir kartkartėmis springdamas, ižas skriejo priemiesčio gatvelėmis, kol įsuko į kelią, vedantį užmiestin. Buvo jau pavakarys. Saulė ant pakelėje styrančių ražienų buvo patiesusi blizgų atspindžių taką. Į jį žvilgtelėjus, mirguliavo akyse. Vėjas švilpė ausyse: pasijutau jaunas ir šaunus kaip kad ką tik savo jaunystę mėginęs apibūdinti poetas. Motociklas užlėkė ant tilto per upelį. Už upelio vingiavo keliukas.
– Suk keliukan! – komandavo poetas. – Gazuok, gazuok! Skrendam per upelį.
– Ar pasiutai! – suspėjau riktelti.
– Sakau gazuok! – šėlo poetas ir nustūmęs mano ranką nuo vairo rankenos, stipriai spustelėjo ją savąja.
Nesuspėjau nė susivokti, kas atsitiko, kai ižas, riaumodamas kaip tigras šoko per upelį, tėškėsi į pakrantę ir ėmė skrieti lauku, palikęs mus abu kniūbsčius ant molingo kriaušio. Dar spėjau išgirsti kaip į kažką kieta kaukštelėjo mano darbo įrankis, man duoną uždirbantis.
„Varge varge, mano naujas skaitmeninis fotoaparatas. Kas iš jo liko? “
Saujose jusdamas šlapio molio gniūžtes, bijojau pajudėti.
– Oi, oi, – dejavo poetas.
– Ar labai susitrenkei? – vos vos išstenėjau.
– Bijau… bijau… – švokštė poetas. – Atrodo, atrodo, kad guliu ant kiaušinienės.

Vargais negalais išsilaisvinęs iš molingos žemės glėbio, atsistojau. Nuo kelnių žemyn slinko molio gurvulai. Skaudėjo blauzdą, maudė alkūnę.
„Keliais, alkūnėm – medžių viršūnėm, “ – prisiminiau mokyklinius erzinimus pargriuvus ant žemės ir susipurvinus.
Užlipęs ant kalniuko, pamačiau visą maknotą mūsų ižą, aukštyn iškeltu ratu dar pupsintį erškėtrožių krūme. Pribėgęs išjungiau variklį. Link manęs ir motociklo šlubčiodamas ir keikdamasis paskutiniais žodžiais artėjo poetas.
– Kas dabar kaltas? – slėpiau šypsulį.
– Mano žirgelis… tiek dirbau, o viskas perniek, – susiėmęs galvą aikčiojo poetas.
– Viskas gerai, kas gerai baigiasi… – nutęsiau pasiteisinimą.
– Pamoka man, seniui, panorusiam dar akimirksnį pažaisti jaunystę, – išstenėjo poetas ir apsisukęs nuslinko į upelį.
„Į Amžinybę Dievulis neišsivedė. Gal dar ankstoka... “ – mąsčiau.
– Ei, palauk, aš tave įamžinsiu! Toks jaunatviškas mūsų pasivažinėjimas neturi likti užmarštyje, – paleidau sąmojį.
– Tu nori mane prieš visą šalį apjuokti? Mane, žinomą poetą.
Supratau, kad tokio purvino ir nusiminusio jo įamžinti nepavyks, ir aš liksiu be taip reikalingo kadro, todėl sukaupiau jėgas paskutiniam šansui:
– Nusiplauk ir ateik prie erškėčių krūmo, bus šauni kompozicija.
– Palik mane ramybėje. Vos savo organų nesutraiškiau, o tu dar man zirzi kaip uodas.

Šiaip ne taip iki sutemų parstūmėme dumbliną ižą į jo lentinį garažą. Spragtelėjus pakabinamai spynai, išsiskyrėme.

Mano skaitmeninis fotoaparatas dar nedirba ir šiandien. Meistras sakosi jį du kartus išardęs, bet neradęs jokio gedimo. Gal jame pasislėpė mudviejų jaunystė?..