poema“Nelaimingas tas, kuriame nėra nė trupinėlio Don kichoto“

Nelaimingas tas, kuriame nėra nė trupinėlio Don kichoto
Esi toks pats kaip šimtas tūkstančių kitų.
Gali kovot arba išeit iš proto
Neradęs skirtumo tarp krentančių lietaus lašų.
Nors ir nenori, kad pasaulis būtų pilkas...
Nenori, bet jį tokį ir matai.
Gal ir jauties, kaip senas prijaukintas vilkas,
Laisvė atimta, kai jau gimei.
Žvelgi kvailai, tu į sena pilka mišką,
Neuprasdamas, deja, ką jame tu palikai.
Ašaros staiga ant kailio tiška
Sielos per prievartą tu netekai.
O jei pamėgintum būti Don Kichotas,
Kovojantis dėl dėl siekių, įsitikinimų savų.
Ar Mobis Dikas, pilkas kašalotas
Tapęs medžiotoju, prieš tūkstančius laivų...
Bet ar paklausęs esi savęs?
Kuo dar galėtum būti...
Ar save kitokį galėtumei iškęst?
Juk kitokia siela dažniausiai gali žūti
Ar į pasaulį tu gali žiūrėt kitaip?
Matyti grožį savitą ir keistą.
Nueiti Čiurlionio pramintais takais,
Delnuose matyti naktinį miesto vaizda.
Gal net gyventi savitam pasauly?
Vienu metu girdėti jūrą, mišką gaudžiant,
Surasti vietą sau šildytis po saulę
Kol tuo metu dauguma tik snaudžia.
Gali tu eiti, daug kartų griūvinejant
Ir nieks tau gali nepadėti.
Tu stosies, kelsies savo laimės siekiant
Kol nepradės beržų sakais kvepėti.
Tavęs, deja, gali niekas nesuprasti,
Stovėsi tu kaip ąžuolas toli nuo miško.
Ir artimus beveik visus gali prarasti,
O lapai tavo gali staiga nukristi.
Varnos šaltai tau kranktels kai kada,
Bet vilties tu niekaip neprarasi,
Prieš vėją stovėsi visada
Ir pagaliau tu gyvenima suprasi.
Juokinga bus tau sunkiausia dilema,
Tad gerai viską apmastyki.
Kol tesiasi ši spengianti tyla,
Turi visas abejones nuvyti.
Ar negeriau tau būti tuo lašu kaip visada?
Ramiai gyventum tylioj pilkybėj.
Gal ir negalvotum kai kada,
Ar verta būti Don Kichotu.
Kovot prieš malūnus vėjo, milžinus, kada
O sielą savo tykiai atiduotum,
Kad nešiotų ją vėjo neaprėpiama ranka...