švelnus mano, ar galėtum būt sniegu,
kai vienatvės, apsivijusios kaklą, Morfijumi širdin suteka?
ir vėluojantiems laikrodžiams gęstant atsinešu
grumstą delnuos - trykšta versmė ir teka per skruostus.
prie tavęs, o gal jau prie žemės glaudžiuosi.
ir žolė įauga į plaukus
švelnus mano, saugau raktą nuo medinės dėžutės
čia, prie širdies, kur vienatvės suteka.
glauskis - įkvėpsiu alsavimo. tik kalbėk pašnibždom.
ir kojos įauga į samanas
švelnus mano, esu permatoma. be pavidalo.
galiu išsisklaidyt rūkuose.
eik arčiau į mane žingsniais sulėtintais.
ir miškų laumės kasomis rankas suriša
-----------------------------------
švelnus mano, jau medis esu.
bet prie savęs vis dar glaudi kaip moterį