"neklausot, negudrūs..."

nuo kalno koją per rėmą "aisto" perkišęs
nudardu
stumiu uždusęs, gysločiais slysdamas
įkalnėn
mažesnis pats, bet nepalaužiamas
skrydyje
kelius nubrozdintus slepiu po kelnėmis

aukštesnės tvoros už mane buvo
sakė man
viršūnėj liepos su vėju šūkavau
alpdamas
penkias bažnyčias tada matydavau
žibančias
čiulpiu "gaidelį" po atlaidų žvarbdamas

sudiržę rankos plaukus kedendavo
mylinčiai
lauktuvių "sidro" dažnai parveždavo
laukdavau
"ant aukšto" lobių šimtus atrasdavau
šiukšlėse
slėptuvę malkinėj kaskart patikrinu

beakis namas kampais apgriuvusiais
prakalba
ištraukia kamuolius stipriai suvaržytus
parita
po visą sodą tinklais išsiskleidžia
pasakos
rūkau į akmenį pamatų žvelgdamas



"neklausot, negudrūs - įsitrauks jus piktoji varlė"