jie miega trumpiausiai

jie žygiuoja su vėliavom ir kareiviškais švarkais
ne-
greičiau tik švarkeliais
jie geria pieną kai niekas nemato
ir ilgai neužmiega
nors niekas nežino
jie prunkščia ir sako, kad pliušinėse kėdėse supas tik bepročiai
jie nieko nebijo
neturi ko prarasti
ir stebi kaip auga jų pėdos
jie triūsia, kad plieninės medkirčių širdys plazdėtų
ir neria aksomines viltis dideliems ir naiviems
ir rytais penkiolika po keturių
jie deda jas į solidžių vyriškių švarko kišenes
ir rafinuotų damų rankinukus
jie trepsi, bėgioja ir žino, kad skraidyti gali ne tik bitės
jie negelia, nemeluoja ir slepia saldainius suskilusiose cukrinėse
jie miega trumpiausiai
ir budi ilgiausiai [ilgiau už smauglius]
jie trokšta būt išgirsti,
bet tik vėjas tapšnoja jiems per pečius
ir jie nesupranta
kad yra dar vaikai
mėlynom kepurėm (su raišteliais),
siuvinėtom kojinaitėm kiekvienai savaitės dienai
ir didelėm, kaip skaidriausi krištolo rutuliukai, akimis
neišduoti
vai-kai