Tai mirtis

Tai mirtis, sakau, tai mirtis, visi žingsniai jau baigės seniai,
Jie užstrigo staiga atsibudus. Kodėl nebuvai nuoširdus ir pakankamai nuogas
Kai jie prasidėjo ir bandžiau padaryti tai, ką darau tiktai kartą per tūkstantį metų –
Vieną žingsnį artyn link žmogaus, tarsi būtų jo siela atskilus nuo mano prieš mudviejų gimtį
Ir visai nesvarbu, ar tai popiežius, vergas, klaikus niekdarys,
Tiktai vaikiškas jo atvirumas nesulaikomai muštų spynas nuo tremty užsidariusių sielų...
O dabar atkakliai jinai vedas mane atgalios, nes galiu tiktai susiriesti į kiautą ir virškinti skausmą,
Dvejones, netikrumą ir ilgesio naštą, maitintis žinojimu, kad viskas bus iki dugno išsemta,
Nes jau savąjį darbą seniausiai pradėjo kasdienis tylėjimas tavo nors kalbant.
Aš žinau, kad vertybių skalėj visada pastatysiu save padalų žemutinėj eilutėj,
Todėl žingsnių daugiau nebebus, nes ilgesio naštos lengvesnės vienatvėj,
Nei ta skalė, kurioje mes skirtinguose poliuos – taip kartos visada atsibudusi mano mintis.
Tai mirtis, tau sakau, tai mirtis.