Suskaldyt asfaltą,
nugriauti namus.
Stebėti pievoje
lakstančius vaikus...
Basus, laimingus ir tikinčius,
kad gyvenimas prasideda,
kad niekad,
o niekad!
Nesibaigs.
Kad asfalte esančios šukės
nesužeis,
nenukris ant žolės.
Kad iškritę namų plytos
nieko nepakeis.
Ir nereikia
nei vieno, nei kito.
Tik pievų,
tikėjimo
ir baso ryto.