Apokalipsė II

Aš išeinu iš šios vietos ir tikiuosi daugiau čia nebegrįžti. Prieš akis plyti duobėtas išvargęs kelias o nugarą ir pečius taip maloniai spaudžia kuprinė. Aš žvelgiu į tolį ir žengiu į naują gyvenimą. Galbūt. Žvelgiu į tolį, akys stengiasi aprėpti visą erdvę, tačiau mano širdis tyli. Veltui ieškosi ten džiaugsmingo virpulio, kuris apima keliautoją, atsistojusį akis į akį su nežinomybe. Nerasi ten nei nerimastingo virptelėjimo, kurį patiria paliekantysis savo gimtuosius namus, kurių galbūt jau niekada nebepamatys. Mano širdyje nėra net to beviltiško šauksmo, užpildančio visą esybę kai prarandi savo tėvynę. Širdis tyli. Ji kaip išplikyta dykynė, kurioje siaučia tik negyvo smėlio uraganai, žudantys visa kas gyva.
Aš išeinu nes nebeliko nieko, kas laikytų mane prie šios vietos. Nebėra nei tų gatvių, kuriomis vaikščiojau dvidešimtį metų, nei namų, kuriuose gyveno man brangūs ir nelabai žmonės. Nieko nebeliko, tik negyva, bet vis dar kraujuojanti žaizda žemės paviršiuje, kurią lydi aukščiausiojo prakeikimas. Amžiams. O dabar man po kojomis kelias…
Buvo pavasaris. Mūsų mieste išgenėjo medžius. Iš jų liko tik nušašę kamienai ir keletas atsikišimų viršūnėje, kurie tikriausiai turėtų vaizduoti vainiką. Nykus vaizdas. Kažkokia tuštuma užliejo erdvę, kurią rėmino tik bejausmio betono sienos ir asfaltuotos gatvės. Ir žmonės - nuleidę galvas, skubantys paskui savo nesuskaičiuojamus, neatidėliotinus reikalus. Vejami sąžinės. Galbūt jie net nepastebėjo šio pasikeitimo. Liūdna. Nyku.
Prisimenu mišką. Pievas. Prisimenu, kaip mes su broliu ir Simu gulėjom išsikėtoję vidur miško ekstazėje. Bandėm akimis suryti medžių viršūnes, dangumi plaukiančius debesis. Kliedėjom… Miškų nebėra. Pavirto į brangiausius baldus, apdailos medžiagas, degtukus…ir į dykvietes. Brolio irgi nebėra. Jį sutraiškė mašina. Simas kažkur išsidangino. Neištvėrė šios slegiančios atmosferos, tvyrančios virš miesto. O ji gniuždė: spaudė prie žemės, traukė į save, visą laiką jauteisi esąs belaisviu. O galiausiai nugenėjo medžius. Visiškai. Pornografija. Ir nebebuvo kur pasislėpti. Aplink tvyrojo klaiki tuštuma pripildyta automobilių triukšmo, kvapą gniaužiančio gryno oro troškulio, skubėjimo ir abejingumo. Visas miestas kažkur skubėjo. Kuo toliau, tuo greičiau. Į pražūtį?
Gyvenau miesto pakrašty apšiurusioj lūšnoj, kurią mudu su broliu iš savo varganų santaupų įstengėme nusipirkti po savo tėvo mirties. Tai buvo mūsų tvirtovė ir užuovėja. Prie lūšnos augo ąžuolas: aukštas, storas ir senas, kuris jau nyko. Pleišėjo kamienas. Kiekvienais metais vis mažiau atsirasdavo žaliuojančių šakų. Bet buvo mylimas. Ąžuolas kažką pranašavo. Gal pabaigą?
Vieną naktį prabudau nuo beprotiško cypimo, esančio visur. Pagalvojau jog išprotėjau nuo vienatvės ir nevilties. Išlėkiau į kiemą. Kiek galėjau užmatyti miestas budo: isteriškai degiojosi šviesos languose, buvo matyti kaip žmonės renkasi į kiemus ir rodė užvertę galvas į dangų. Bobutės, parkritusios ant kelių, savo gergždžiančiais beprotiškais balsais raudojo. Danguje kabojo… kažkas. Kažkoks keistos formos tamsoje silpnai spinduliuojantis debesis, jei tai iš viso galima pavadinti debesiu, nes nieko panašaus anksčiau nesu matęs. Ir cypė tikriausiai iš jo. Nu cypimo baisiausiai gėlė dantis. Nukrito paskutinės pernykštės gilės nuo ąžuolo. Virpėjo žemė po kojomis. Dangumi beprotiškai greitai skriejo debesys, išskyrus tą vieną, keistąjį. Žiūrint į dangų sukosi galva. Jaučiausi kaip kokiam košmariškam sapne. Vis garsesnis darėsi cypimas ir vis juntamesnė darėsi žemės vibracija. Ausis pasiekė kažkoks keistas dundesys. Tai griuvo namai. Byrėjo. Dulkės kilo aukštyn fontanais ir tvyrojo ore tarsi sustingusios kolonos. Pasigirdo pirmieji sprogimai. Viskas aplink paskendo pamišėliškame gaudesy ir triukšme. Cypė. Matėsi tarp namų bėgiojantys žmonės, kurie krovė į savo mašinas krovė įvairiausio dydžio ryšulius ir bandė bėgti lyg žiurkės iš skęstančio laivo. Bet nebebuvo kaip bėgti, nebebuvo kelių. Jie dingo, liko tik griuvėsių krūvos, grioviai, kalnai nuolaužų, dulkių debesys, aimanos. Ir tas prakeiktas cypimas. Miestą siaubė chaosas lyg koks mirtinas maras, užplūdęs iš pasalų…
Cypimas baigėsi trečios dienos vakare. Visą tą laiką aš prabuvau senučiuko ąžuolo paunksnėje. Jis mane ir saugojo nuo visu šių nelaimių. Stovėjau šalia savo lūšnos griuvėsių. Šalia manęs stovėjo kuprinė. Jau buvau apsisprendęs. Prakeikta ši vieta. Milžiniška žaizda žemės paviršiuje. Nors antra vertus, gal geriau žaizda nei piktybinis auglys. Atskubėjom? Kaip sakoma, priėjom liepto galą. Kas toliau? Nusispjoviau per petį, paskutinį syk atsisveikinau su ąžuolu ir atsukau nugarą visam šiam tvyrančiam chaosui. Dabar man po kojomis duobėtas kelias…
1995