Balto angelo mirtis

Rytą, auštant, jis ėjo per šlapią rasotą pievą. Kažkur tolumoje matėsi nuo
žemės kylantis rūkas. Viskas skendėjo ramybėje. Po kojom jis matė daugybę
gėlių. Jos visos dar tik pradėjo skleistis. Dėmesį patraukė mažutė balta
pakalnutė. Ant jos žiedo jau buvo susikaupę rasos lašelių ir mažyčiai
vabalėliai godžiai gėrė šį paslaptingą gyvybės gėrimą. Netoliese sujudėjo
žemė. Iš jos iškišo galvą mažutis kurmis ir uostinėdamas orą žvelgė į saulę.
O kaip jis norėjo išvysti viską kas jį supa! Ikvėpęs didžiulį oro gurkšnį
jis vėl įsirausė į savo urvą. Staiga kažkas lyg perkūnas sugriaudėjo.
Sunkiai svyrantis kūnas pamažu susileido ant žemės... Jo kaktą išvagojo
prakaito lašeliai. Pasidarė sunku kvėpuoti. Jis jautė šilumą, kuri jį supo.
Mažas kraujo lašelis nukrito ant pakalnutės žiedo. Jo akys nieko nebematė.
Jos stengėsi atsimerkti, bet... atrodė, jog jas kas nors laikytų. Jo ausys
girdėjo tyliai atbėgančius žingsnius. Jie sustojo. Kažkas giliai atsiduso...
Jis dar norėjo kažką pasakyti, bet... staiga jis vėl pradėjo regėti. Jis
matė prieš save baltą angelą, kuris verkė. Jis buvo prakeiktas. Žmogus
pažvelgęs į savo krūtinę pastebėjo širdies plote įsmigusią strėlę... Angelas
nieko nepasakė, tik apsisuko ir lėtais mažais žingsniukais nešdamas lanką
nuėjo tolyn, kol išnyko ryto rūke. Tylą nutraukė širdį veriantis šauksmas.
Tai šaukė jis - prakeiktasis. Jis padovanojo dar vienam žmogui brangiausią
pasaulyje jausmą - meilę. Atsikvošėjęs žmogus vėl pakilo. Nusivalė rasą nuo
kūno ir patraukė namo. Jis jautė kažką nepaprasto. Visas pasaulis tarsi būtų
jo rankose. Bet neįvertinęs angelo dovanos... vėl stvėrė į rankas TT markės
ginklą ėjo į darbą...
Kažkur iš skausmo mirė baltas Angelas...