Vyšnių kvapas

Pamiršus, kas esi ir ko nori, nebedaug lieka. Tik žemiškieji grožiai, kuriais džiaugtis irgi reikia mokėti.
O aš nemokėjau ir kartais dariau nesąmoningas klaidas, kurių nenorėjau taisyti.
Todėl ir gyvenau su veidu, prislėgtu ašarų.
Vieną dieną man visos tos nesąmonės įgriso ir nutariau imtis kokių nors priemonių, kaip visa tai išgyventi.
Nusprendžiau kur nors iškeliauti. Maniau, kad tokiu būdu išvengsiu to, kas man nepatinka. Atsiribosiu nuo kaltės, neapykantos, kitų negatyvių jausmų ir to skaudaus skaudaus vyšnių kvapo. Susikroviau daiktus į vieną nedidelį odinį lagaminėlį ir patraukiau prie jūros.
Kelias paras keliavau traukiniu. Tuščiu, tamsiu, bet šiltu. Gyvenau juo ir galėjau likti viena su savo mintimis. Bet visada būna pirma ir paskutinė stotelė. Vienoj reikia įlipti, kitos sulaukus - išlipti. Atėjus reikiamai minutei, išlipau.
Manęs laukė dvidešimt keturi kilometrai iki jūros. Keturios valandos iki tariamos ramybės ir vienišo gėrio.
Ėjau ir jaučiau, kaip artėju prie savo utopijos. Begalinės laimės. Išsvajotosios dievaitės jūros vardu.
Po keturių kelionės valandų jau buvau čia. Tikėjausi rasianti didžiulį gėrį.
Akys užkliuvo už mažos mergaitės, džiaugsmingai lakstančios bangose.
Galvoje sukosi baisi mintis, apie kurią nė galvot nesinorėjo.
Tačiau tai įvyko. Netikėtai, nė nesuvokus, kad galiu padėti, jog galiu iškviesti pagalbą. Akys sustingo, ir atrodė, kad kūnas sustingo. Jaučiausi kaip suparalyžiuota.
Tik blakstienos judėjo, dėl reflekso gindamos akis nuo smėlio krislų.
Kodėl tai įvyko? Net dabar, praėjus begalei laiko nuo įvykio, iki galo nesuprantu. Tikriausiai ir nebesuprasiu. Daugelis dalykų įvyksta be jokios priežasties. Tiesiog.
Supratau, kad nepriklausomai nuo to, kur esi, gali nutikti ir gerų, ir blogų dalykų. Blogi dalykai aplanko net ir vienuolyne ar negyvojoje jūroje.
Norint, bet kur gali nuskęsti.