Atsivėrimai (1) (juodraštis)

Raivosi upių, upelių ir ežerų stingulys,
Atsiveria properšos –  žaizdos žiemos,
Pavasario alpėjančios stigmos alsuoja
Į saulę skausmą ir šaltį išgarina, gyja
Lyg angelo ranka, paglosčiusi prikeltų
Visa, kas dar šalčio grandinių suspausta,
Įkalinta mirtinai spengiančiai tylai.
Veriasi vandenys rūkais į padanges,
Pripildo platumas alsios gyvasties.
Suplaka į krantus putotas drumzles,
Atvertas saulei skausmingas žaizdas,
Kasmet pakartojamas žemės stigmas
Saulės šiluma apšvitinti, užglaistyti,
Pavilioti gyvybei plazdėti, vilnyti
Ir gausti viltinga darna visatos gelmėj.
Kokia galybė Jo gyvybingų rankų
Atverti, sugydyti ir sugrąžinti į laisvę
Kas sustingdyta, numarinta, apleista.
Nebuvo mirties, gyvybė kasmet sugrįžta
Į saulės dosnumo glėbį kvėpuoti, pleventi,
Mojuoti sparnais ir giesme nuaidėti
Per žemės laukus, pievas, miškus į darną
Gyvybės, šviesos ir skaidros begalinės.