Apie Kupstą ir Kepurę

Rugpjūčio saulės išragauta pieva spirgėjo žiogais. Bet ponas Kringelis eidamas jų negirdėjo, nes įtemptai džiaugėsi nerūpestingu pasivaikščiojimu ir ritmingu savo naujos apykaklės klaksėjimu. Nežinau, ar vieta čia pridurti, kad ką tik buvo prisikopinėjęs žalios tešlos iš tetos Mėtos puskubilio ir pilvą slėgė saldus nepasitenkinimas besibaigiančia diena.
- Prisėsk, - pasiūlė savo seną kuprą pakelės Kupstas ir vėl nutilo kaip žemė.
- Kniukt, - akimirką užsikirto Kringelis, susvyravo, bet pagaliau prisėdo ant Kupsto savo Kepurę.
"Šit ir mano galva dabar kepurėta, kaip pono", - savyje nušvito Kupstas.
"Vai, koks pažeminimas", - sugniužo Kepurė.
Vakarėjanti saulė jau degė žvakes tolimiausių pušų viršūnėse. Spindulių medus skrudino debesų pakraščius, varvėjo smilgoms ant galvų ir gelsvumu užpylė sėdinčiojo petį. Staiga poną Kringelį apniko nepažįstamas keistumas, pastūmęs šitą pasaką parašyti. Jam susirodė, kad sėdi ant savo paties gyvenimo Vidurio, kuris viso labo tik neravėtas Kupstas ir tiek. Sulig ta mintimi kažkas dar drįso įkąsti į minkštimą, tiesiai per patį Vidurį.
- Pasislink, - kasydamasis piktai metė Kupstui. Skruzdėliukas vos spėjo palįsti po Kepure.
„Ai, nauja mintis“, - pajuto Kepurė.
„Visai neplokščia“, - antrino Kupstas.
Neapsikentęs ponas Kringelis nusisuko. Jis nemėgo dairytis be jokio tikslo, o ypač stebėti viską iškart. Todėl taisyklingai sudėjo iš pirštų langelį ir akimis nufotografavo panoramą. „Dangus mėlynas, žolė žalia, miškas dar žalesnis. Nieko naujo, kaip visada“, - nusivylė vaizdu Kringelis ir jau norėjo kilti pas tetą Mėtą. Bet susiprato, kad neturės jai naujos pasakos vakarienei.
Tuomet surietė vieną pirštą taip, kad jo viduje liktų tik maža kreiva skylutė ir dirstelėjo pro ją. Šmėstelėjo beržo viršūnė. Ji lėtai lingavo vėjyje, viena šaka modama taip atsargiai, lyg dainuotų lopšinę. Kringeliui ėmė suptis galva, nes niekada nėra buvęs medžio viršūnėje. Jis užsimiršo, pakilo, išsipūtė, o tai, ką pamatė ant nosies kyšulio, buvo dalykas, kurio nei Kupstas, nei Kepurė negalėtų suprasti. Ponulį sukuteno auksinis pūkas, dūkstantis pievoje. Vos aptiktas jis krūptelėjo išsigandęs blakstienų mirksnio, persivertė ir nukedeno link debesų, begale mažų kojyčių gaudydamas vakaro spalvas.
Lydėdamas akimis ponas Kringelis suprato, kad jau iki pusiaujo prisisėdėjo ant Kupsto, o su gyvenimu neverta ginčytis apskritai. Dar bandė pagauti pūkelį, bet veltui maišant orą kniostelėjo, kad jis turbūt labai jaunas ir nenorėtų gyventi tetos Mėtos virtuvėje. Be to, vargu ar ji apsidžiaugtų, juk taip mėgo tvarką prie puodų.
Įpusėjus gyvenimo Viduriui, ponas Kringelis grįžo namo, pavėjui lengvai buriuojančia  apykakle, ant nosies iškėlęs pūkelio švelnumą.
Kupstas liko dėvėti pono Kringelio pamirštą Kepurę, o toji tebeaikčiojo ant Kupsto, kol jie vienas prie kito priprato.
Jeigu kam įdomu, tetos Mėtos pyragas pridegė, nes ją irgi aplankė pūkelis ir sudrumstė protą. Bet tai buvo seniai, per patį pasakos Vidurį.