Tą dieną mirė mano tėvas. Radau jį gulintį ant šono. Norėjau pažadinti, bet vėsus sukietėjęs kūnas nenorėjo keisti savo formos. Atvažiavo medikai, policija. Liepė iš galinės kelnių kišenės ištraukti dokumentus. Jie stovėjo ir žiūrėjo, kaip aš drebančiom rankom bandžiau paversti suakmenėjusį kūną. Buvo šalta. Viską stengiausi daryti greitai. Pykino. Pagaliau ištraukęs padaviau policijai ir nusisukau. Negalėjau žiūrėti. Vėliau tėvą išnešė. Pamačiau jį tik šarvojimo salėje: pajuodę pirštai, šlykščiai nugrimuotas veidas. Taip, vaikai panašūs į savo tėvus. Ateis laikas ir aš tapsiu tokiu. Užkas. Kartais nukirps žolę, pasodins gėlę, uždegs žvakutę, tačiau niekada neapkabins.
man sunku už tokius kūrinius balsuot ir į juos atsiliepimus rašyt..ir dar kvailiau, kad kartais net ašaros pradeda byrėti ant klavos [paskaičius]...gal ašaros yra geriausias atsiliepimas ir tas šiurpus neįtikėtinas jausmas, kad ir aš jo nebeturiu....
mano tėvą rado pievoje. atvažiavęs kelnėse raktų nuo sodybos ieškojau. sustingęs nebuvo labai - karštis beprotiškas. daug musių. pusantros paros atsiliepė kūnui. daug kiaušinėlių. skruzdės aplipę. duris sodybos išlaužėm. keista buvo po drabužių kišenes landžioti ir jausti jo kvapą. policijos švyturėliai vienkiemio naktinėje tamsoje sujaukė erdves - sutrikęs rūkiau nieko nesuprasdamas. viskas atrodė laikina. sapnas realybėje. kraupokas - nukištas kažkur į sąmonės gelmes, beveik ties pasąmonės riba.