Vėsa (Chill CT blues)

Raibuliuojančios karščio gyvatės -
Uodega grindiny, galvos rangosi virš minaretų,
Jų pasvirusį mėnesį pirštais kryžiuoja praeiviai,
Vardan to, ko nebuvo, ir to, kuriuo netikiu, amen.
Ko norėtumei? Kiaurą žiedadulkių rėtį?
O gal kastuvą byrančių žemių?

Teatvėsta, atvėsta žolė ir be vėjo tesudreba liepos,
Kai velkiesi, rangaisi vežėčių nerimstantis kirmine,
Vakarais, vakarais panorėjus vienam, kitam liepus,
Dalinu kam po debesį, kam po nailoninę virvę,
Kad tą virvę užnertų ant debesio smilkstančių rankų
Ir paliptų į temstantį dangų per dvidešimt vieną pakopą.

Vardan to, kurio niekad nebuvo, kloju rūką ant grindinio tam,
Kad minkščiau būtų grįžti į žemę.
Aš nenoriu, nenoriu to, gluodene vario!,
Nenoriu.
Bet kitaip negaliu. Bet kitaip - paprasčiausiai nemoku.