Mes prie Nemuno užaugę

Sveiki atvykę į miestą, kuris paženklintas Nemuno ir Neries išraizgytais krantais. Dvi didžiosios Lietuvos upės, kurių vagas saugojo čia XIV a. pr. pastatyta svarbiausia LDK pilis, nukentėjusi nuo kryžiuočių ekspansijos, bet jos liekanas galime paliesti ir šiandien. Būtent dešiniajame Nemuno krante – kryžiaus pavidalo plano Vytauto bažnyčia. Žvilgsnį taip pat patraukia šalia jos esantis, orginaliausias vėlyvosios gotikos statinys Lietuvoje – Perkūno namai, kuris stovi čia jau nuo XV a. II pusės ir negrasina jokiais žaibais. O iki Šv. Mykolo Arkangelo bažnyčios trepsėsite per 1621m. ilgio Laisvės alėjos tako plyteles, priėję pasisuksite į dešinę – čia moderniosios architektūros Mykolo Žilinsko dailės galerija. Negalima neįterpti ir miesto centre išlikusio didžiausio Europoje ąžuolyno, devynių fortų, baroko stiliaus Pažaislio vienuolyno, tai pat galima išvysti auksinę žuvelę, smauglius ar liūtus, bet nesipurtykite, ne gatvėje – vieninteliam šalyje zoologijos sode. Visi šie vaizdingi, tvirtai ant žemės stovintys aspektai – lyg šio  miesto pavadinimo raidės. Na, o jeigu trumpiau – antras pagal dydį ir reikšmę Lietuvos miestas, dar trumpiau – laikinoji sostinė.
Tai - Kaunas.
Gatvės, verčiančios vairuotojus prakaituoti lyg žaidžiant šachmatus su mašina, lenkiant duobes. Jei nenorite netyčia patekti į neuždarytą arba sulūžusio dangčio šulinį, reiktų bėgant laikui tiesiog žinoti jų vietą mintinai. Paprasta ir praktiška (beje saugu). Galite pradėti važiuojant Studentų gatve, nuo Taikos prospekto. Apšiuręs, apskuręs senamiestis, ant savo kultūrinio paveldo sienų lyg koks vargšas nubaustas nusidėjelis, priverstas demonstruoti spalvotus „prasmingus“ užrašus, kurie deja nelabai dera prie pastatų kolorito. Prie „Antano Martinaičio dailės mokyklos“ nukabintas užrašas „Atsargiai plytos“ net visai nereikalingas, kai turi gerą regėjimą. Šiūkšlėse ir „ patriotinėse“ dainose paskandinta, anksčiau minėta Kauno pilis, prieš visą kontekstą aplink ją, dabar atrodo greičiau drovi nei didinga. Laisvės alėjoje, esantis (buvęs?) fontanas tapo labai modernus, kai jam buvo leista demonstruoti „Megos“ reklamą. Norintiems pasigrožėti Ąžuolynu ir  romantiškai praleisti laiką, tyliai minint jo amžių ir praeitį, romantikais galės pabūti tik iki tam tikros valandos, priklausomai nuo savaitės dienos. Dabar - tai miestas, turintis tam tikras „nerašytas“ taisykles.
Deja, tai tas pats Kaunas.
Fontanėlis, mergaitės skulptura, kambarys patefonui. Tai -“Konrado kavinė“ – meninkų lankoma, Laikinojoje sostinėje. (1919m. -1939m.) Tarp 12: 00 ir 15: 00 valandų, čia galėjote išgirsti ekspresyvius inteligentų pokalbius, diskusijas, gaivališką kritiką paskutiniams valdžios poelgiams. Visur tvyrojo juodos kavos kvapas. Šalia, esantis „Metropolis“- dar viena tuo metu karštai bohemija alsuojanti kavinė. O gatvėse besišnekučiuojančios praštmanios moterys su skrybėlaitėmis, turbūt gerai žino tarpukario laikų Kauno elito buveinę – „Menininkų namus“. Kai Kaune tvyrojo Mažojo Paryžiaus dvasia, kai muzikai, rašytojai, menininkai, politikai prie taurelės susitikdavo daužyti kūribines idėjas, skambant gyvai muzikai, kai pianino akordai linguodami ore supdavosi kartu su kambaryje pasklidusiais kvepalais, kai teatras buvo tradicija, kai visas lietuviškumas čia buvo saugomas lyg archyvuose, čia norėdavo būti visi, kurie brangino tą lietuviškumą. Gatvėse buvo galima sutikti Joną Aistį, Kazį Binkį, Maironį, Sofiją Kymantaitę-Čiurlionienę ar Kazimierą Būgą ir Praną Mašiotą. Laikinojoje sostinėje veikė daugelio valstybių ambasados, čia buvo sutelktos valdžios, valdymo įstaigos, didžiausios karinės pajėgos. Tada tai buvo Kaunas – Lietuvos širdis. Vėliau miesto klestėjimą nutraukė prasidėjęs antras pasaulinis karas, Kaunas ir toliau plėtėsi, bet sovietinė valdžia viską gražiai keitė ir tobulino savo nuožiūra. Visos perspektyvos Kaunui buvo ištiestos po 1990m. kovo 11-tosios.
  Dabar Kaune jau nebesurasime Laikinosios sostinės “Dainos” kino teatro, neparagausite “Konrado kavinės” kavos, o “Metropolis” išlaikė tik savo pavadinimą. Apleistas buvusios „Varpo“ bendrovės spaustuvės pastatas, Liaudies namai, Fizikos – chemijos instituto rūmai, galėjo būti, bet nėra miestą puošiantys akcentai. O ką kaunietis dabar žino apie Felikso Vizbaro pilaites? Net ir didžiausias optimistas, Kauną mylintis, prisiminęs visą jo praeitį ir klestėjimo viršūnę, dabar turbūt vaikšto gatvėmis nuleista galva. Atrodo, kad viskas pamiršta, yra ir buvo tik tai, ką matome dabar. Štai ir viskas?
Leonido Donskio straipsnyje „Nemylimas miestas“, šis epitetas priskiriamas Kaunui. Skaitant, kad: „Didžiausi Kauno skeptikai dažniausiai esti patys kauniečiai, pasirinkę Vilnių. <... > Jie nemyli Kauno už tai, kad šiandien jis nebėra galios ir prestižo miestas. <... > Žinoma, Kaune yra jį tyliai mylinčių miestiečių. Vis dėlto žvelgiant į elegantišką, bet negyvą senamiestį aplanko mintis, kad šiandien tai apleistas ir nemylimas miestas. “, sukyla noras priešintis ir įrodynėti, kad taip nėra. Juk šiandien mes, kauniečiai, turime tikrai ne vieną aspektą, kuriuo galėtume džiaugtis!. Eddie Palmeris, devynių „Grammy“ statulėlių savininkas, amerikiečių pianistas, Richardas Galliano, gyvoji gitaros legenda – Johnas Scofieldas, Wictor Wooten – buvo įkvėpę Kauno oro. Šie ir daugelis kitų džiazo atstovų yra žinomi ir matyti tarptautiniame festivalyje „Kaunas Jazz“. Miestą pasaulyje ir Lietuvoje taip pat garsina Pažaislio muzikos festivalis, varpų muzikos koncertai. Didžiuotis leidžia ir girdimi plojimai Dramos, Muzikiniame, Lėlių bei Pantomimos teatruose. O kaip Čiurliono, Maironio, Vytauto Didžiojo karo, IX forto muziejai? Kai kuriuose muziejuose ar privačiose meno galerijose vis dar nepamiršti ir rengiami muzikos bei literatūros vakarai. Na, o Kauno „Žalgirio“ nereikia net ir pristatyti. Mieste lankėsi ir jo gatvėmis taip pat vaikščiojo ambasadorių, princų, karalių. Prisiminkime 1998m. Svečių būrį per Skandinavijos dienas ir prieš tai, 1993m. Popiežiaus Jono Pauliaus vizitą. Kaune yra vienintelė gydymo įstaiga, gavusi popiežiaus palaiminimą – Krikščioniškieji gimdymo namai. Beje miestas parnerystės ryšiais yra susijęs su dauguma kitų užsienio miestų, kaip pvz. Švedijos Vekšio, Prancūzijos Grenoblio, Italijos Feraros, Danijos Odensės ir daugumą kitų. Na, o kas kitas garsina Kauno vardą, jei ne tie, kurie čia gimė? Dabartinis Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus, fotomeninkas Arūnas Baltėnas, poetė Janina Degutyte, Fluxus įkūrėjęs Jurgis Mačiūnas, architektas, inžinierius Edmundas Frykas, krepšininkas Arvydas Sabonis...
Mes, kauniečiai, turėdami gražią mūsų miesto istorijos knygą, neturėtume jos pamiršti ar užversti. Net jei ji apdulkėjus ir sena, nereikia kurti naujos, tiesiog nuvalykime tas dulkes, kurios kiekvieną dieną gražiai krenta ant miesto jį pilkindamos, kaip kokios purvinos, bet nematomos snaigės. Kitaip sakant, nereikia kurti naujo Kauno, jis jau sukurtas ir turi labai stiprius pamatus, svarbiausia – prisiminti ir pabudinti. Maitinamos ambicijos, kurios leistų palaikyti miesto, kaip antro pagal svarbumą satusą (į kurį bando pretenduoti sparčiai auganti Klaipėda), yra pagrindinis ir svarbiausias faktorius. Lavinkime balso stygas tam, kad galėtume vėl dainuoti – lai vilniečiai nesupyks, Kaunas – lietuvos širdis!