Viena akimirka tylos

Žvelgiu pro langą. Lyja lietus. Krintančių lašų visuma kelia lengvą triukšmą. Negirdžiu jo.

Žiūriu į stiklą, per kurį srovena vanduo. Nustoja lyti. Regiu kaip į kiemą išbėga kaimynų vaikas – Dovydas. Už pavadėlio vedasi šunį. Jis dar mažas. Ir vaikas dar mažas. Šuo loja, berniukas juokiasi. Negirdžiu jų.

Stebiu kaip nuo vėjo virpa medžių lapai. Jie šnara. Aš negirdžiu.

Į kiemą išeina Dovydo mama. Kažką pasako. Negirdžiu ką. Berniukas bėga į namą. Paskui jį bėga šuo.

Vėl pradeda lyti. Spoksau į lašus, krintančius ant palangės. Lietus barbena į stiklą. Aš negirdžiu.

Kasdien matau ir kasdien negirdžiu.